Kaip švietimo sistema buvo privesta prie griūties? (+ keli kiti aktualūs nūdienos klausimai)

Aš esu 2016-ųjų abitūros laidos jaunuolis. Mano mintyse VBE sukasi jau apie 10 metų. Taip gavosi, kad šių egzaminų niekada neužmiršau, nes visuomet buvau ir esu arti švietimo sektoriaus. Nesvarbu, kad ne bendrajame ugdyme sukuosi, bet aš visuomet mačiau, kaip mokykloje yra diegiamos mąstymo klaidos, nes mokytojai aiškina, kad „VBE programoj taip parašyta“, o po to su tom spragom mokiniai ir studentai ateina pas mane į pamokas / paskaitas. Galiausiai, mano skepticizmas NEC ir ŠMM (vėliau patapusiomis NŠA ir ŠMSM) adresu patapo savotiška socialinių tinklų saviraiškos klasika, dėl kurios prie manęs žmonės prieina padiskutuoti, padėkoti už mintis, už požiūrį per ironijos prizmę.

Bet per tuos 8 metus, kuomet nebesu mokinys, viskas apsisuko 180 laipsnių (ir ne 360, kaip kartais žmonės, matomai neišlaikę matematikos egzamino, komentuoja). Anksčiau labai peikta dėl savo pasyvumo ir nesigaudymo „ačių“ ministrė Pitrėnienė net su savo ryškiu makiažu nublanksta prieš šitą tarpinių patikrinimų krizę, kuriai startą davė Šiugždinienės komanda ir pilnu tempu įsuko Jakšto (ta pati) komanda. Taip pat pamatau vis daugiau mokinių pasisakymų spaudoje (kaip senais gerais laikais, prieš 8-10 metų). Tik tais senais gerais laikais norėjosi pasijuokti iš savo bendraamžių kolegų ar kiek jaunesnių, kurie skundžiasi, kaip sunku mokykloje ir su egzaminais. O dabar norisi tik reikšti palaikymą, nes net nematant situacijos iš arti ji atrodo bjauri, pilna streso ir nežinomybės. Palaikau ryšį ir su mokytojais, ir su mokiniais (kuriuos mokau neformalesnėj aplinkoj), jie vieningai tvirtina tą patį: yra daug klaustukų. O švietimas kaip tik turėtų būti tas sektorius, kur klaustukai turi būti išsprendžiami.

Problema nr. 1: dalykinių programų atnaujinimas.

Noriu truputį iš toliau aptarti tas dvi reformas. Pradėsiu nuo programų keitimo. Visada palaikiau programų atnaujinimo idėją. Gal tai kilę iš mano perfekcionizmo, nes aš visuomet bendrojo ugdymo programose mačiau spragų. Tos spragos dažniausiai atsiradusios iš „šitą konceptą reikia supaprastinti, nes kaip eiliniam mokiniui tokį paaiškinti“ ir dažniausiai tas konceptas yra supaprastinamas iki tiek, kad jis netampa paprastesniu, bet tampa klaidingu ir aukštesnėj mokslo pakopoj kiša koją jaunam studentui. Mėgstu vis išsitraukti pavyzdį iš chemijos, kad mokykloj mokoma, kad joninis ryšys susidaro tarp dviejų elementų, tarp kurių elektroneigiamumų (EN) skirtumas yra didesnis nei 1,6. Šis teiginys yra neteisingas ir po to mokykliniam kurse atsiranda jį paneigiančių pavyzdžių (H-F ryšys, Si-O ryšys ir pan.). Kadangi reikia žinoti paprastą taisyklę ir daug ją gaubančių išimčių, tai nepalengvina sudėtingesnės taisyklės, kad ryšio tipą būtų galima nustatyti pagal Van Arkel trikampį. Tereiktų išmokti naudotis diagrama su dviem parametrais vietoj vieno: EN skirtumu ir EN vidurkiu. Ši diagrama beveik garantuotai numato ryšio tipą ir dar yra pritaikoma metališko ryšio numatymui (nes metališkas ryšys yra savotiška enigma mokykliniam kurse, nors tai yra fundamentaliai svarbus chemijos konceptas).

Taigi, aš programų keitimo visada laukiu su viltimi, kad 1) bus atsižvelgiama į tuos realybę iškraipančius supaprastinimus ir jie bus kažkaip pataisomi. Taip pat tikiuos, kad 2) mažiau aktualios šiandienai temos bus pakeičiamos aktualesnėmis. Matematikos krūva mažai pritaikomų geometrinių taisyklių gali būti pakeisti į labiau į finansus orientuotus uždavinius ar statistiką. Chemijoje XIX amžių menančios atpažinimo reakcijos gali būti pakeistos į šiandieniniame pasaulyje nepakeičiamos spektroskopinius medžiagotyros metodus.

Vertėtų paminėti, kad iš mano keliamų dviejų sąlygų programoms 1) lieka nepatenkinta, o 2) lieka pusiau patenkinta, bet sukelia tiek problemų praktikoje, kad jau geriau to pokyčio nebūtų buvę. Ir tos problemos atsiranda būtent dėl to, kad sąlyga yra pusiau patenkinta. Dėl 1), realybę iškraipantys supaprastinimai toliau gyvuoja bendrajame kurse. Nors ir girdžiu pavienių gerų pavyzdžių, pavyzdžiui, iš biologų girdžiu apie rakto ir spynos principo atsisakymą aiškinant fermento-substrato sąveiką (kadangi ši analogija yra stačiai neteisinga ir tas žmonijai žinoma jau arti šimtmečio). Tačiau dėl naujovių atsiradimo programoje mokytojai, neturėdami geros metodinės medžiagos, jau skuba aiškinti dalykus neteisingai. Kai chemijos mokytojų asociacija dalijasi visiškai realybės neatitinkančiais organinių reakcijų mechanizmais, tai man graudu tiesiog. Ir neaišku, ar tai kyla iš noro supaprastinti konceptą prarandant jo teisingumą, ar iš metodinės medžiagos stokos nulemto negebėjimo atsirinkti patikimų šaltinių.

Dėl 2), naujų programų architektai padarė tikrai sveikintinų pridėjimų į programas. Štai matematikos programoje atsirada kalba apie skirstinius (ypač normalųjį skirstinį ir kam jis reikalingas). Chemijos programoje atsirado spektroskopija ir chromatografija – patys svarbiausi medžiagų analizės ir atskyrimo (atitinkamai) metodai 21 amžiuje. Deja, jie ne pakeitė kažką mažiau aktualaus, bet papildė programą. Dalykų programos tapo perkištos, kai jau net anksčiau mokytojams būdavo iššūkis realizuoti ilgalaikį ugdymo planą tokiu būdu, kad pavyktų išdėstyti visą pagal egzamino programą reikalingą medžiagą. Nesistebiu, kad chemijos ir istorijos mokytojams labai rūpėjo išsiderėti vėlesnę tarpinio patikrinimo datą, nes man pačiam asmeniškai šių dviejų dalykų programos atrodo siaubingai per didelės. Kuo tai gresia ateityje – tuo, kad mokiniai, kišdami per daug informacijos į galvą, bus dar labiau atgrasyti nuo tam tikrų mokslų. Chemija yra pakankamai sudėtinga as is, o chemija išgyvena tikrai ne pačius geriausius laikus, tai mūsų švietimo politika tampa „davai sumažinkime chemijos populiarumą dar labiau“. Ai, nors galime pataisyti, priverskim būsimus medicinos studentus laikyti chemiją. Tai yra dirbtina ir nenuovoku.

Bet tie du mano iškelti reikalavimai programomis net nėra didžiausias kliuvinys. Jie atsiranda iš idealizmo, kuriuo turėtų remtis sveika bet kokios mokyklinės disciplinos didaktika. Idealistiniai siekiniai visgi yra antraeiliai – pirmiausia turime užtikrinti, kad naujos programos, kad ir kokios jos blogos ar geros, apskritai būtų sėkmingai įdiegtos, jei jau mes įvedame. Čia yra absoliučiai realistinis, minimalus tikslas, kurį ŠMSM, kaip vykdomosios valdžios institucija, privalo užtikrinti. Bet čia ŠMSM labiau pasielgia kaip leidžiamosios valdžios organas negu vykdomosios ir pernai primetė tiesiog „programas įgyvendiname iškart, nuo ateinančių mokslo metų“. Priemones, kaip tą padaryti, susikurkite patys, gerbiamieji pedagogai. Įsivaizduokit, jums duoda naują belekiek skyrių turinčią sekciją iš IKEA, bet neduoda jums instrukcijos ir sako: susirinkit patys. Nagingi meistreliai gal kažkaip lipdys, lipdys ir sulipdys, bet dauguma tūlų žmonių tos sekcijos niekada nesurinktų be instrukcijos. Ir sekciją lyginti su mokyklinės disciplinos programa yra nykus eufemizmas, realizuoti programą yra daug sudėtingesnis, daugiametis, daug šlifavimo reikalaujantis procesas.

Vykdomoji valdžia turėjo elgtis taip: duodam 2-3 metų terminą pereiti ant naujų programų, per tą laiką pasirašom be skubos kokybišką, tvarkingai recenzuotą metodinę medžiagą, skiriam šiam procesui normalų finansavimą, organizuojam mokytojams mokymus ir tik tada TESTUOJAM programos įdiegimą į mokyklas. Jei testavimo rezultatai sėkmingi, TIK TADA galime pradėti apie tolesnį jų implementavimą į brandos egzaminus.

Tai tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip valdžia, skubėdama kažką reformuoti, visiškai susvilo, nes absoliučiai nesuprato, ką daro ir kaip tas reformas sėkmingai įgyvendinti. Todėl iš mano pusės net kiek naivu, kad aš dar svajoju apie tai, kad programos bus korektiškos ir aktualios 21 amžiaus jaunuoliui.

Problema nr. 2: tarpiniai patikrinimai.

Vėlgi, būsiu skaidrus: lygiai taip pat palaikiau ir tarpinių patikrinimų idėją, tikrai buvau garsus to proponentas, turbūt, jei atsikastumėte mano senesnius pasisakymus soc. tinkluose, tikrai tą rastumėte. Ir lygiai taip pat, kaip nutiko su programomis, tarpiniai patikrinimai virto visiškai netoleruojamu farsu.

Pradėsiu vėlgi nuo idealistinio, bet labai paprasto dalyko: kol švietimo sistemos klerkai neįgis nė žiupsnelio savikritiškumo, tol bet koks perteklinis egzaminavimas yra užprogramuotas virsti farsu. Yra puikiai žinoma, jog net praeityje buvę brandos egzaminai turėjo problemų su vertinimu, sąlygų korektiškumu ir pan., kurių NŠA niekada nepripažindavo. Mano labiausiai išmanoma disciplina yra chemija, aš kiekvienais metais egzaminuose randu klaidų, o kai kada jų būna tiek daug, kad tenka raštus į NŠA siųsti. Kai kurie kitų disciplinų mokytojai tą daro metai iš metų. Ir niekada į tas pastabas nėra atsižvelgiama. Kai pernai NŠA pripažino klaidą geografijos VBE egzamino testiniame klausime ir priėmė sprendimą visiems įskaityti tą tašką, man ir kitiems švietimo bendruomenės nariams buvo daug nuostabos, nes tai reta proga, kurią reikia švęsti. Bet tam reikėjo absoliučiai nekorektiško klausimo, kuris visiškai akivaizdžiai neturi teisingo atsakymo. Tik tokio žanro liapsusus NŠA sugeba pripažinti, o kitus tiesiog numuilina po su užslėpta „mes žinom, ką darom, ir tu čia nesikišk“ potekste. Gal ir protingai daro, galios svertai vis tik jų pusėje, mes, skeptikai, galim tik ribotu garsumu apie tai viešai kalbėti. Bet tai nepadaro NŠA moralia ir teisinga institucija.

Bet šitame kontekste mano mintis linksta link to, kad jei NŠA nesugeba užtikrinti pakankamai aukštos VBE kokybės, kai VBE yra sudaryta iš raštu sprendžiamos pagrindinės ir pakartotinės sesijų (2 komplektai užduočių kasmet), tai ką mes galim kalbėti apie dar papildomos elektroninės sesijos pridėjimą. Visų pirma, vien jau tai, kad tarpiniai patikrinimai vykdomi elektroniniu būdu, yra didis iššūkis, reikalaujantis bent papildomų metų testavimo. Nes jau kaip dabar žinome, NŠA nesugeba parengti funkcionalių užduočių be bug‘ų, sistemos striginėjimų ir pan., kas kainuoja žmonėms labai lemtingus jų gyvenime taškus. Pasikartosiu, NŠA nėra morali ir teisinga institucija.

Antra, kaip ir galėjau tikėtis, papildomas užduočių kiekis reiškia papildomą nesugebėjimą koordinuoti kokybiško užduočių kūrimo. Dėl to turime siaubingas fizikos patikrinimo sąlygų formuluotės, neadekvačiai per sudėtingą matematikos B lygio patikrinimą ir tikrai daugiau nei vieną nekorektišką sąlygą biologijos patikrinime. Vien šituose trijuose patikrinimuose aš radau tiek netobulumų, kiek nerasdavau per visą egzaminų sesiją kai kuriais ankstesniais metais. Ir dabar su baime laukiu kitų dviejų mano mėgstamų disciplinų – chemijos ir istorijos – tarpinių patikrinimų.

Trečia, papildoma kitų disciplinų egzaminavimo rekonceptualizacija primetė daug organizacinių iššūkių, kurių sprendimo NŠA niekaip nesugebėjo užtikrinti. Kas čia per chaosas vyko su lietuvių kalbos tarpinių patikrinimų, kur į 20 minučių langą turėjo tilpti kelias skirtingos formalios procedūros, o mokiniui IŠ TIKRŲJŲ būti egzaminuojamam likdavo mažuma laiko. Aukštojo mokslo institucijos, kai studentai ginasi savo kursinius ar baigiamuosius darbus, skiriamas laiko limitas yra JŲ PRISTATYMUI, o ne visai procedūrai. Yra pasakoma, kad tu turi 7 ar 10 ar 15 minučių pristatyti savo darbą, o tolesni procedūriniai žingsniai yra atskiroje laiko skalėje. Taip būtų teisinga daryti ir tokiuose patikrinimuose kaip lietuvių kalbos. Bet vėlgi, NŠA nėra morali ir teisinga institucija. O kur jau toks paprastas dalykas, kaip nesugebėjimas iškomunikuoti užsienio kalbų mokytojų bendruomenei, kokio tipo užduotys sudarys patikrinimą. Apskritai, tai turėtų būti griežtai reglamentuota ir už nusižengimus turėtų būti atsakoma pagal įstatymus.

Grįžtant prie tarpinių patikrinimų organizavimo, kas per kvailas sprendimas yra juos daryti 11 klasės pavasario pusmečio viduryje, kai mokiniams užtenka iššūkių ir pamokose? Juk labai akivaizdu, kad mokinių (ir net mokytojų) fokusas bus nukrypęs į patikrinimus, todėl labai kentės tų pamokų, kurios vyksta patikrinimų sezono metu, kokybė. O tas sezonas trunka bene mėnesį. Mokykloms, spėju, irgi labai sunku organizuoti patikrinimus lygiagrečiai su pamokomis.

Lygiai taip pat neadekvatu pakartotinį laikymą organizuoti KITŲ METŲ pavasarį. Mokinys suserga, išvažiuoja į konkursą garsinti savo mokyklos ar šalies vardo ir pan. To kaina – jis turės didžiąją dalį 11 klasės kurso persimokyti ir šlifuoti iš naujo 12 klasėje, kad turėtų naują progą laikyti tarpinį. Čia yra pasityčiojimas. Tikroji VBE sesija yra racionali, nes pakartotinė sesija būna iškart po pagrindinės sesijos, nėra laiko kada mokiniui pamiršti kursą. Ir meskit, gerbiamieji švietimo valdininkai, į mane akmenį, jei kažkuris praėjus metams po kažkokio kurso atsimenat didžiąją dalį jame dėstytos medžiagos. Tai yra įmanoma tik fenomenalią atmintį turintiems žmonėms.

Aš tarpinio patikrinimo idėją visada palaikydavau su įsivaizdavimu, jog jie vyksta lygiai taip pat, kaip ir VBE, birželio mėnesį, per paskutines mokslo metų savaites, kada vis tiek mokymosi procesas jau būna prislopęs. Gal net ir po jų, birželio pabaigoje, kai mokyklos būna tuščios ir lengva tuos patikrinimus organizuoti, neturint jokio konflikto su mokymosi procesu. Pakartotinė sesija galėtų būti liepos pirmoj pusėj arba kad ir iškart po vasaros atostogų, rugsėjo pradžioj, kai naujas mokymosi procesas dar nebūna įsibėgėjęs. Taip mokinys į 12 klasę ateitų šviežiai, pamiršęs visus 11 klasės rūpesčius, ir galėtų koncentruotis į likusius VBE. Ar nebuvo tarpinių patikrinimų pagrindinė siekiamybė „išskaidyti kurso medžiagą tam, kad mokiniams būtų lengviau“? Tai taip, kaip dabar, žinokit, mokiniams tikrai ne lengviau. Tai nėra nei moralu, nei teisinga.

Reziumė

Išdėsčiau pagrindinius punktus, kas yra negerai su programų atnaujinimo ir tarpinių patikrinimų reforma ir kaip tą vertėtų taisyti. Reikia tik toliau vystyti diskusiją, priimti taisančius situaciją sprendimus, ir dirbti, po velnių. O ne atsikalbinėti prieš visą visuomenę ir ne bėgti pas Šimonytę prašant išsilaisvinimo. Ingridai irgi norisi pasakyti „tu irgi gera“, bet savotiškai ją norisi ir gerbti už tai gestą „tai tu dar pasikamuok, dar per mažai pakentėjai“. Nors šitam taške, kaip įmanoma esamai ŠMSM ir NŠA komandai toliau daryti konstruktyvius sprendimus, jau nebežinau. O NEC siūliau išformuoti dar kokiais 2015 metais. Tai tą patį pasiūlymą NŠA adresu tik pakartosiu.

Bonus Q&A sesija

Klausimas nr. 1: ar reikėjo lietuvių k. tarpiniame patikrinime teksto apie prabangos lyginimą su ekshibicionizmu?

Atsakau: be abejo, reikėjo. 11-okui yra 17-18 metų, jis yra praktiškai pilnametis ir visiškai pilnai suvokia, kas yra ekshibicionizmas, ir turi gebėti jį kritiškai vertinti, atsiribodamas nuo emocijų. Tai juk brandos egzaminas. Apskritai esu pasipiktinęs neoleftistinių supertėvelių bandymu cenzūruoti mokyklinius tekstus. DELFI neseniai rašė, kad neva kilo šaršalas dėl 7 klasės vadovėlyje esančio teksto apie benzinu apsipilantį nusivylusį žmogų. O tai yra nuostabus satyrinis tekstukas, puikiai tinkamas 13-14 metų jaunuoliams. Iš jo galima kelti tiek daug skirtingų klausimų, pavyzdžiui, „ką reiškia apsipilti benzinu?“, „kas gali žmogų pastūmėti taip elgtis?“, „ar pirmuoju asmeniu kalbantis veikėjas turėtų taip vertinti tą žmogų, kaip dabar vertina tekste?“ ir pan. Čia nuostabi pamoka bręstančiam jaunuoliui apie savižudybę, kaip ją valdyti ir sustabdyti, kaip elgtis sutikus panašiai mąstantį žmogų ir pan. O tėveliai iškart klykauja, kad tai „per žiauru“ arba „tokiam amžiuje apie savižudybes“. Visų pirma, jei čia per žiauru, tai jūs pažiūrėkit savo 13-mečių sūnų ar dukrų naršymo istorijas, pamatysit, kad jie dar ne tokių žiaurių dalykų žino. Visų antra, tai, kad tekstas apie savižudybę, dar nereiškia, kad mokytojas sakys „tai va, vaikai, dabar imkit ir žudykitės“. Nors yra tokių tėvelių, kurie išvartys, kad čia vykdoma valstybinė politika mažinti populiaciją kovojant su klimato kaita. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

—————————–

Klausimas nr. 2: ar teisinga lietuvių k. tarpiniame patikrinime pernaudoti pavyzdinius tekstus?

Atsakau: aišku, kad neteisinga. Eilinis baisus NŠA pravalas. Toks patikrinimas tuomet neatlieka funkcijos tikrinti žmonių mąstymo gebėjimo. Kadangi mokytojai, aišku, visada naudoja jiems lengviausiai pasiekiamus pavyzdžius ruošdami mokinius egzaminams (ypač tokiems naujo formato egzaminams kaip dabar), tai mokiniai, kurie gauna jau matytą tekstą, turi didžiulę persvarą prieš kitus: jiems nebereikia iš naujo mąstyti, jiems užtenka atsiminti kažkurią tai pamoką ir viskas.

——————————

Klausimas nr. 3: ar NŠA tinkamai pasielgę daugindami mokinių balus iš tam tikro koeficiento dėl nekorektiškų užduočių?

Atsakau: baisiai netinkamai ir daugelis argumentų viešumoj jau buvo išdėstyti. Visų pirma, tai nepakeičia fakto, kad užduotis buvo nekorektiška. Nekorektiška užduotis išmuša mokinį iš vėžių ir vien dėl to kai kurie galėjo gauti 0. O kiek žinau, 0*(bet koks koeficientas)=0. Tai niekaip neatitaiso jau padarytos tokios užduoties žalos. Ir toks sprendimas dar labiau nelygiavertis daug taškų surinkusių mokinių atžvilgių, kurie po tokio dauginimo surinko gerokai daugiau nei maksimalus taškų skaičius. Tokiu atveju jiems turėtų būti leista balų perviršį prisidėti prie antrosios egzamino dalies. Nes jei ne, tai tuomet dar vienas egzaminas, kuriame gebėjimas mąstyti tampa neproporcingas surenkamų balų skaičiumi. Švietimo devalvacija gilinama toliau.

Šiaip jau geriausias sprendimas yra normalias užduotis padaryti, bet tai jau labiau skamba kaip anekdotas negu kaip realistinis, NŠA pasekiamas tikslas.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (10/10)

Šiandien pirmasis „Eurovizijos“ pusfinalis! Todėl atėjo metas apibendrinti savo visą blog’ų serija, paskelbiant absoliutų mano šiųmetinio konkurso favoritą ir pateikiant galutinę rikiuotę.

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Kiekviename blog’e aprašau po vieną pasirinktą dainą iš kiekvieno ketvirčio (Q1, Q2, Q3 ir Q4). Ir tokių blog’ų bus 9. Paskutinis, dešimtasis blog’as bus apie mano absoliutų favoritą (1-ąją vietą).

Vertinimas subjektyvus, nesu kompetentingas skelbti objektyvų vertinimą iš muzikologinės perspektyvos. Tiesiog vertinu pagal tai, kokie elementai man muzikoje patinka. Tad skaitytojai yra laisvi nesutikti ir išvadinti mane visokiais epitetais už mano neįprastus pasirinkimus.

1 vieta. Suomija. Käärijä – „Cha Cha Cha“

Dėl pirmos vietos šiame konkurse man nebuvo didelių klausimų. Mane nuperka techno / industrinio roko / repo / elektropopso kombinacija. Taip, tokios turbūt nesate gyvenime girdėję. Įdomu, kad mane eilinį kartą nuperka techno, dalykas, kuriam šiaip už Eurovizijos ribų ne ypač simpatizuoju. Mano mėgstamiausia visų laikų daina (Páll Óskar – „Minn hinsti dans“, Islandija, 1997 m.) buvo taip pat techno pop daina (turbūt pirmoji tokio žanro „Eurovizijoje“).

Viskas šioje dainoje taip gerai apgalvota, tiek kompozicijoje, tiek pasirodyme. Vokalinis atlikimas pradedamas nuo truputį trikdančio žemo tono šnabždėjimo, kuris vėliau evoliucionuoja į gana gerą, energingą balsą priedainyje. Atlikėjas – puikus performeris, ypač kai jį supa žavūs čia čia čia šokėjai, kuriems šokti pagal techno muziką turėtų būti įdomi patirtis. Nors dainos pirminis stilius, kaip jau minėjau, yra techno, tačiau agresyvumu ir gitaros įterpimu tikrai pasiskolinta įkvėpimo iš industrinio roko / metalo (Käärijä pats minėjo, jog vienas iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių buvo „Rammstein“ muzika). Yra momentų (ypač antrame posme), kur vokalinis frazavimas tikrai primena repo muziką. O pats įdomiausias ir sėkmingiausias pokytis įvyksta dainos antroje pusėje, kur daina virsta labai skambiu techno pop himnu.

Viskas tiesiog nuostabu dainoje. Originalumu man gali konkuruoti nebent austrų ir ispanų bandymai, bet net ir jiems nepasiseka taip įtaigiai ištransliuoti viso to savotiškumo kaip šitam suomiui. Viską pasako faktas, kad jis be konkurencijos laimėjo nacionalinę „UMK“ atranką, kuri, mano galva, buvo tokia kosmosinė, kad stipresnė už patį „Eurovizijos“ konkursą.

Galutinė rikiuotė:

Suomija | Käärijä – „Cha Cha Cha“ (Q1)
Austrija | Teya & Salena – „Who The Hell Is Edgar?“ (Q1)
Ispanija | Blanca Paloma – „Eaea“ (Q1)
Kroatija | Let 3 – „Mama ŠČ!“ (Q1)
Latvija | Sudden Lights – „Aijā“ (Q1)
Sakartvelas | Iru – „Echo“ (Q1)
Belgija | Gustaph – „Because of You“ (Q1)
Islandija | Diljá – „Power“ (Q1)
Čekija | Vesna – „My Sister’s Crown“ (Q1)
Vokietija | Lord of the Lost – „Blood & Glitter“ (Q1)
Armėnija | Brunette – „Future Lover“ (Q2)
Albanija | Albina & Familja Kelmendi – „Duje“ (Q2)
Izraelis | Noa Kirel – „Unicorn“ (Q2)
Švedija | Loreen – „Tattoo“ (Q2)
Lietuva | Monika Linkytė – „Stay“ (Q2)
Australija | Voyager – „Promise“ (Q2)
Slovėnija | Joker Out – „Carpe Diem“ (Q2)
Estija | Alika – „Bridges“ (Q2)
Prancūzija | La Zarra – „Évidemment“ (Q2)
Kipras | Andrew Lambrou – „Break A Broken Heart“ (Q3)
Serbija | Luke Black – „Samo Mi Se Spava“ (Q3)
Moldova | Pasha Parfeni – „Soarele şi Luna“ (Q3)
San Marinas | Piqued Jacks – „Like An Animal“ (Q3)
Šveicarija | Remo Forrer – „Watergun“ (Q3)
Italija | Marco Mengoni – „Due Vite“ (Q3)
Ukraina | Tvorchi – „Heart of Steel“ (Q3)
Norvegija | Alessandra – „Queen of Kings“ (Q3)
Malta | The Busker – „Dance (Our Own Party)“ (Q3)
Graikija | Victor Vernicos – „What They Say“ (Q4)
Jungtinė Karalystė | Mae Muller – „I Wrote A Song“ (Q4)
Portugalija | Mimicat – „Ai Coração“ (Q4)
Airija | Wild Youth – „We Are One“ (Q4)
Rumunija | Theodor Andrei – „D.G.T. (Off And On)“ (Q4)
Danija | Reiley – „Breaking My Heart“ (Q4)
Nyderlandai | Mia Nicolai & Dion Cooper – „Burning Daylight“ (Q4)
Azerbaidžanas | TuralTuranX – „Tell Me More“ (Q4)
Lenkija | Blanka – „Solo“ (Q4)

Nemėgstantiems skaityti…

…parengiau siurprizą. Įrašiau vienos valandos (su nežymiais centais) įrašą, kur aš, su komentarais, išrikiuoju visas š. m. „Eurovizijos“ konkurso dainas į tier list’ą – ganėtinai mėgstama tarp internautų rikiavimo formatą. Pasisakymai yra daugmaž sutrumpintos versijos to, ką aprašiau šiame blog’e, tad skaitę blog’ą nieko naujo nesužinos šiame video, gal nebent norės dėl smagumo pasižiūrėti, į kokius tier’us ir kokiu būdu aš išrikiavau dainas. Bet jei netyčia tingėjote skaityti visą dešimtį mano blog’ų, šitas suglaudintas mano rikiavimas jums kaip tik!

Eurovizinių blog’ų seriją skelbiu uždarytą! Konkurso metu savo spontaniškus įspūdžius galimai rašysiu savo „Facebook“ sienoje, atskirai tam dedikuotų blog’ų nenumatau. Tad tariu skaitytojams „iki kitų blog’ų“ 🙂

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (9/10)

„Eurovizija“ jau buvo oficialiai atidaryta, šiandien – pirmojo pusfinalio išvakarės. Taigi, atėjo metas atversti praktiškai visas likusias mano kortas. Šiandien skelbiu paskutinius keturis eilinius įvertinimus, o rytoj paskelbsiu savo pagrindinį favoritą ir susisteminsiu savo visas simpatijas į galutinę dalyvių rikiuotę. Važiuojam!

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Q1: Čekija. Vesna – „My Sister’s Crown“

Šita daina dar ankstyvojoje eurovizinio sezono stadijoje patapo daline kontroversija. Sakau „daline“ dėl to, jog ji daug daugiau buvo diskutuota rytinėje žemyno pusėje negu vakarinėje. Mat tekstas yra savotiškas slaviškų tautų brolybės manifestas, kuris gali būti interpretuojamas ir kaip solidarumas su Ukraina, ir kaip Rusijos pateisinimas. Man klausimų nekyla, kad pirmasis variantas šiuo atveju yra teisingas, o Vesnai dėl to net teko teisintis savo soc. tinkluose.

Be pačios žinutės, dar reiktų atkreipti dėmesį ir į naudojamas kalbas: nuskamba ne tik anglų, bet ir trys slaviškos kalbos: čekų, bulgarų bei ukrainiečių. Kalbos, aišku, parinktos protingai, nes jos reprezentuoja tris atskiras slavų kalbų šeimos šakas: rytų (ukrainiečių), vakarų (čekų) ir pietų (bulgarų). Jau vien to užtenka suprasti, kad tai ne šiaip pop muzika, tai yra intelektuali, apmąstyta pop muzika. Manau, kad tai man labiausiai ir patinka šioje dainoje. Ir pridėkime, kad Vesna slavų mitologijoje yra pavasario deivė – dar vienas geek’iškas akcentėlis į bendrą paveikslą.

Muzika irgi įdomi: ritmas smagus, aranžuotė smagi, produkcija tikrai gera, priedainis gerai išryškėja tarp posmų. Panašiai kaip armėnės Brunette dainoje „Future Lover“, antrame posme yra repo stiliaus sekcija. Man labai patinka bridžas po dviejų posmų ir jame išryškėjantis styginio instrumento (pagal skambesį artimo kanklėms) skambesys. Jei reiktų išskirti vieną minusėlį: priedainis gal dainoje nuskamba kiek per daug kartų ir žiupsnelis monotonijos dainoje dėl to atsiranda. Toks jausmas, kad jei vietoj 3 minučių būtų buvusios 2,5 minutės, tai daina būtų dar geresnė. Bet tai vienintelis mano priekaištas.

Q2: Lietuva. Monika Linkytė – „Stay“

Sąmoningai laikiau intrigą iki paskutinės minutės, nors dauguma mano pasisakymų skaitytojų turbūt jau žino, kad Monika Linkytė buvo viena mano favoričių atrankoje. Šiaip jau vienoje silpniausių stebėtų atrankų, bet Monika padarė labai teisingą sprendimą su aranžuote atrankos finale. Vertinu dainą kaip labai sėkmingą tradicinės pop baladės ir folko elementų sintezę. Nemačiau jokių repeticijų, bet vienas dalykas, ką norėtųsi išgirsti ketvirtadienį, tai kad sutartinės motyvas būtų iš tikrųjų atliekamas kaip sutartinė, nes pripažinkim, unisonu atliekamą motyvą net nesiverčia liežuvis vadinti sutartine. Taigi, dar tikrai yra tobulintinų dalykų dainoje, bet jau dabartinis rezultatas man yra visai malonus ausiai.

Čia dar galėčiau kažką pasakyti apie visus tuos kriminalus dėl Monikos įvaizdžio, bet aš susilaikysiu. Aš ne stilistas, bet šitoj vietoj vieną dalyką pasakysiu: kažkokio stipraus vizualinio akcento tikrai reikia, nes nors tai yra solidi pop baladė, tai nėra ryški baladė šio konkurso kontekste, todėl, norint susikurti šansų patekti į finalą, reikia bandyti naudoti kitus ginklus. Vis tiek už Moniką sirgsiu, ko nedariau prieš aštuonerius metus, kai man visai nepatiko jų duetas su Vaidu Baumila.

Q3: Italija. Marco Mengoni – „Due Vite“

Loreen dėka daug kas užmiršo, kad šiemet „Eurovizijoje“ yra ir kitas didelis sugrįžimas – tai Marco Mengoni, kuri, jei turime gerą atmintį, atsimename iš 2013-ųjų, kai jis atliko „L’essenziale“. Atsiminkime, jog jam tuomet pavyko užimti 7-ąją vietą, nors turint omeny Italijos gerus kasmetinius įvertinimus, gal šita vieta ir nėra tokia aukšta.

„Due vite“ seka „L’essenziale“ pėdomis: tai vėl yra pop baladė, kuriame yra šiokios tokios roko baladei būdingos estetikos. Šįkart akustinė gitara buvo iškeista į pianiną, bet nebuvo atsisakyta mušamųjų linijos, o Marco šįkart gal net labiau išnaudoja savo stiprų, bene rėksmingą tembrą (kuris ir suteikia tą švelnų rokinį atspalvį). Tai yra absoliučiai itališkas produktas. Bet galbūt tai ir yra šios dainos minusas, kad joje neišgirstu jokio įdomaus charakterio. Taip, tai sentimentalu, bet tuo pačiu standartiška, todėl neatneša deramo efekto. Aš net „Due vite“ pavadinčiau šabloniškiausia konkurso balade. Ar ji geresnė nei „L’essenziale“ – nežinau, man jos panašios. Todėl nenuvertinčiau ir antrojo Marco Mengoni bandymo, galbūt vėl nusimato pirmasis dešimtukas galutinėje rikiuotėje.

Q4: Airija. Wild Youth – „We Are One“

Dar antrojoje savo aptarimų dalyje, kai aprašiau šiųmetinį danų bandymą, minėjau, kad yra dvi šalys, kurios yra didelėje krizėje paskutinius n metų: Danija ir Airija. Ir pažadėjau šitą diskusiją pratęsti, kai ateis Airijos eilė. Štai ir atėjo. Ir dabar žiūriu į Airijos eurovizinę istoriją, bandau atsekti, kada buvo paskutinis Airijos pasirodymas, kuris man nuoširdžiai patiko. Ir, žinokit, jau neberandu. Na, sakykim, Ryan Dolan 2013 metais turėjo vidutiniškai gerą dainą „Only Love Survives“, kuri liko paskutinė finale. Legendinį pasirodymą, kurio, tikiuosi, niekas neužmiršo, Airija išspaudė 2008-aisiais metais, kai atsiuntė kalakutą Dustin’ą, kuris su žavingom pritariančiosiom vokalistėm iš Cicino trupės atliko „Irlande Douze Pointe“. Nepaisant to, kad ta daina nepateko į finalą, bet tai tapo kultine „Eurovizijos“ trolinių pasirodymų klasika, ir tai buvo paskutinis bent kažkiek įdomus Airijos bandymas. O paskutinis žavus, įsimintinas, kokybiškas ir netrolinis Airijos bandymas, mano nuomone, buvo Eimear Quinn „The Voice“ ir tai buvo… dar prieš mano paties gimimą, 1996 metais. Tuomet Airija ir paskutinį kartą laimėjo konkursą.

Tai tokioje gilioje duobėje yra Airija ir 2023 metais ambicijų iš tos duobės išlipti ji tikrai nereiškia. Turime vieną nuobodžiausių poproko dainų šiame konkurse. Grupės atlikimas ir scenografinė estetika labai svarstytini aspektai, studijinio įrašo produkcija siaubingai šabloninė, charakterio labai mažoka. Ir viskas, kas išlieka tavyje po šios dainos, tai yra per daug kartų nuskambanti priedainio eilutė „We Are One“. Negi airiai nuoširdžiai galvoja, kad siunčia kokybišką produktą? Aš nesuprantu.

Kas mane labiausiai nervina, tai kad šita jokia poproko daina atrankoje įveikė absoliučiai legendinę grupę „Public Image Ltd“ su panko muzikos pionieriumi John Lydon priešakyje. Kurie, beje, turėjo daug įdomesnę, truputį eksperimentinę baladę. „Public Image Ltd“ būtų buvęs vienas įtakingiausių muzikos kolektyvų, kada nors pasirodžiusių Eurovizijos scenoje. Paskutinė tokia respektabili atlikėja Eurovizijoje turbūt buvo Bonnie Tyler. Nu dar galime prisiminti ne tokį seną Flo Rida pasirodymą su Senhit 2021 m., bet būkim biedni, bet teisingi: Flo Rida dar nėra nei legenda, nei žodis „respektabilus“ labai prie jo klijuojasi.

Manau, kad Airijai reiktų kažkada paimti, nusispjauti ir išsiųsti absoliučiai beleką. Manau, kad sėkmė būtų didesnė nei pastaruosius n metų.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (8/10)

Liko vos dvi dienos iki „Eurovizijos“ pirmojo pusfinalio. Todėl jums per pastarąsias tris dienas pažadu paskutinius tris „Eurovizijos“ dalyvių aptarimo blogus: šiandien 8-oji dalis, rytoj 9-oji dalis, o poryt, prieš pusfinalio pradžią, skelbsiu savo absoliutų nugalėtoją ir galutinį topą. Manau, kad paskutiniems blog’ams pasilikau pačius įdomiausius dar neaptartus numerius, kurie labai jaudina „Eurovizijos“ fanus. Tad iškart ir pradėkime.

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Q1: Kroatija. Let 3 – „Mama ŠČ!“

Kai kurie mano draugų rate jau žino mano poziciją dėl Kroatijos. Tai aš juos nebent galiu nustebinti tuo, kad Kroatija nėra mano absoliuti favoritė, tik viena iš favoritų. Kroatija, kuri paskutiniu metu siuntė gana nykias dainas į Euroviziją (man paskutinis patikęs kroatų pasirodymas buvo Ninos Krajlic „Lighthouse“ dar 2016 m.), šiemet pasiūlė neabejotinai didžiausią konkurso kontroversiją. O man kontroversijos patinka. Pernai skelbiau savo visų laikų „Eurovizijos“ top14, tai kas skaitė, tie žino, kad daugybė tokio žanro šyzų yra tarp svarbiausių mano gyvenime eurovizinių dainų.

Roko grupė „Let 3“ į Liverpulį mums atveža trenktą dainą, pilna akivaizdžių politinių alegorijų apie porą dar trenktesnių veikėjų į rytus nuo mūsų. Tekstas parašytas taip gerai, kad net „Eurovizijos“ organizatoriai uždegė žalią šviesą šiai dainai, nors paprastai politinės potekstės konkurse negalimos. Logiška, kad daina apie psichopatus ir atliekama šiek tiek psichopatiškai. Tiek iš muzikinės, tiek iš scenografinės pusės. Jų apdarai ir dekoracijos yra tiesiog kosminiai. O jei reikėtų įvardyti muzikos stilių, man truputį strigtų liežuvis, nors jau turiu daugiau nei 10 metų mėgėjiško rašymo apie muziką internetuose patirtį. Juk labai panašiai buvo su „Euro Neuro“. „Mama ŠČ!“ turbūt galima suvokti kaip klasišką oldskūlinę roko grupę, kuri tiesiog vietomis pasiautėja su minimalistiniais ritmo motyvais, chaotiškais elektroniniais efektais ir spinduliuoja pankiška dvasia. Dėl tokio jų vizionieriškumo net norisi sakyti, kad „Mama ŠČ!“ yra vienas artimiausių dalykų progresyviajam rokui, kokius tik esame girdėję „Eurovizijos“ istorijoje, tik tiek, kad muzika nėra komplikuota iš harmonijos perspektyvos.

Visiems „Let 3“ skeptikams siūlau į šią grupę žiūrėtį kaip į legendinę Lietuvos grupę „Antį“. Man tai visiškai vienas prie vieno situacija, juk „Antis“ irgi buvo panašiai durniuojantis kolektyvas, kurie be to buvo ir labai kvalifikuoti muzikantai. „Let 3“ kroatams turbūt yra panašiai svarbi grupė kaip mums „Antis“. Jei jums patinka „Antis“, turi patikti ir „Let 3“. Bent jau man šitas galioja 100%, nes man „Antis“ yra svarbiausias Lietuvos muzikos kolektyvas.

Q2: Švedija. Loreen – „Tattoo“

Mano kontroversija. Klausimas „kurioj pirmoj vietoj šiemet pas jus yra Loreen?“ man yra nelegalus, nes man, kaip matote, konkurso legenda netilpo net į pirmą ketvirtį. Laikoma šių metų konkurso favorite (tiesa, dabar, prasidėjus repeticijų maratonui, jau nebe taip stipriai), ji naudoja tą pačią formulę kaip ir dainoje „Euphoria“, kuri tapo bene labiausiai kultine XXI amžiaus „Eurovizijos“ daina. Turbūt „Tattoo“ pagrindinis minusas ir yra aklas vadovavimasis jau išvesta formule. Daina mums neatneša nieko tokio, ko mes jau negirdėjome 2012 m., ir todėl man tiek dabar, tiek ir turbūt ateityje, labiau kils noras kartas nuo karto paklausyti būtent „Euphoria“, o ne „Tattoo“. Ši daina yra labai sėkminga electropop daina su labai kokybiška aranžuote, Loreen charizmos vėlgi nestokoja tiek vokaliniame, tiek sceniniame atlikime, bet daina yra „Euphoria“ antrininkė ir pagrindiniu koziriu gali būti nebent scenografijos sudaromas įspūdis. Tiesa, tos Melodifestivalen masyvios toninės masės plokštės buvo ganėtinai redukuotos Liverpulyje, tai bijau, kad tos masės (kažkiek šimtų kilogramų) gali ir pritrukti Loreen iki pergalės, nes vizualiai neatrodo taip gerai, sprendžiant iš repeticijų.

Q3: Ukraina. Tvorchi – „Heart of Steel“

Girdėjau nuostabų, kad tai labai profesionalu, ypač turint omeny Ukrainos politinę padėtį dabar. Dar girdėjau, kad tai labai tiksliai pataiko į contemporary pop kontekstą ir šiuolaikinės muzikos mėgėjams tai turėtų labai patikti. Bet pereinant nuo atskirų nuomonių prie masinio vidurkio, Ukraina nėra jau taip aukštai ir jei ir yra, tai vėlgi, daugiau dėl geopolitinių priežasčių. Aš šiai dainai turiu kritikos, beveik viską, ką man reikėjo suprasti apie šią dainą, supratau iš pirmos perklausos. Daugiau perklausų nereikia, nes tai yra labai primityvi melodijos aspektu ir labai statiška ritmo aspektu daina. Nėra nieko skambaus, labai mažoka variacijos aranžuotėje (išskyrus sintezo linijas šen bei ten). Galbūt dėl to man ir šiuolaikinė pop muzika man nepatinka, jei jau ši daina taip tiksliai į tą auditoriją taiko. Tiesa, teisybės dėlei reiktų paminėti, kad tai daugiau R&B daina. Visgi yra du pliusai šioje dainoje, kurie išgelbsti nuo Q4: tikrai gera produkcija bei off-beat’inis ritmo motyvas, kuriame akivaizdžiai yra nereguliarios trukmės natų ir pauzių (t.y. ne ketvirtinės ir ne aštuntinės), bet kadangi mano klausa yra limituota, tai negaliu aiškiai įvardyti, kas yra nereguliaru tame motyve. Nepaisant to, tai skamba egzotiškai, beveik etniškai (bet labiau afrikietiškai etniškai nei europietiškai etniškai).

Q4: Jungtinė Karalystė. Mae Muller – „I Wrote The Song“

Užbaigiu viską su pop daina, kuri savo skambesiu mane tiesiog nervina. Nušlifuota, priprodiusuota, pridėliota elektroninių efektų iki begalybės plius vieno. Kaip ir labai nemaža dalis šiuolaikinės pop muzikos. Vokalas skamba negyvai. Ne ta prasme, kad tai iš ką tik mirusio žmogaus kūno išeinantys paskutiniai garsai, bet nėra charakterio. O vat klipe tas charakteris yra per daug dirbtinas. Nenatūralus manieringumas ir per didelis kameros fokusas į tas manieras mane dar labiau nervina nei pati daina. Galima būtų apibendrinti, kad tai GEROKAI pigesnė Izraelio nominuotos Noa Kirel versija. Jei reiktų pasakyti du teigiamus dalykus apie dainą: 1) nepaisant visko, kas su ja blogai, ji vis tik įstringa į galvą; 2) ta flamenko stiliaus gitara antrame plane gal ir prideda čiut čiut charakterio dainai.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (7/10)

7-oji š.m. „Eurovizijos“ pasirodymų vertinimų dalis – jau čia. Artėjame prie finišo tiesiosios, lieka vis mažiau ir mažiau dar neaptartų dainų!

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Q1: Islandija. Diljá – „Power“

Šį blog’ą pradedu, spėju, nuo kontroversijos. Toks mano vertinimas ne tik nekoreliuoja su vyraujančia internautų nuomone, kad „Power“ yra geriausiu atveju vidutiniška daina šių metų konkurse. Jis taip pat nekoreliuoja su mano muzikiniu skoniu, nes tai yra… vidutiniška pop daina, kam paprastai nesimpatizuoju.

Bet kiekvienais metais turi būti išimčių. Pernai viena iš tokių išimčių buvo rumuno „WRS“ daina „Llamame“. Tada mane pagavo atlikėjo charizmą ir 21 amžiaus pradžią primenanti pop aranžavimo estetiką, prie kurios užaugau. Šiemet turime islandų atlikėją Diljá, kuri atlieka pop dainą „Power“ ir aš džiūgauju kiekvieną kartą girdėdamas šitą dainą. Nu kodėl, Einarai, paaiškink, ar iš proto išsikraustei?

Gal ir išsikrausčiau, bet yra net keli dalykai, kurie mane dainoje veža. Aš, kaip didelis archaiškos 7-9 praėjusio amžiaus dešimtmečių muzikos fanas, labai vertinu garso lygio dinamiką aranžuotėje ir/arba produkcijoje, kurios labai pasigendu šiuolaikinėje muzikoje. „Power“ turi patį didžiausią kontrastą skambesio galios aspektu tarp posmo ir priedainio iš visų konkurso dainų. Būtent taip turi būti derinamas posmas ir priedainis, jei nori klausytojui (ypač tokiam nevisavalgiui kaip aš) padaryti kažkokį efektą. Antras dalykas: drum&bass stiliaus skambesys priedainyje skamba maloniai ir neerzinančiai – tai nėra 2010-ųjų piguva, kurios atveju tuo aštriu ritmu tiesiog daužytų visoje dainos trukmėje. Vėlgi, dainos kūrėjai pademonstruoja gerą kompozicinį sąmojingumą – negalima aštrių garsų naudoti per daug. O dar kiekviename priedainyje užsideda vis daugiau sintezo ant viršaus, kas dar geriau nuglūdina priedainio skambesį.

Na gerai, įrodžiau, kad ši daina turi geriausią priedainį šiame konkurse. Bet čia dar ne viskas. Jūs paklausykite Diljos vokalo, o dar geriau, įsijunkit pasižiūrėti jos atlikimą – kiek energijos ir charakterio įdedama, koks ryškus balsas. Žodžiu, iš visų įmanomų kampų apžaista, kad ši vidutiniška pop daina neskambėtų vidutiniškai. Todėl mane ir nupirko.

Q2: Armėnija. Brunette – „Future Lover“

Turime tiesiog brunetę, kuri mums pasiūlo ne tiesiog pop baladę. Čia yra visai geras pavyzdys, kaip parašyti šviežiai skambančią baladę. Va kad praeitame blog’e išpeikti olandai imtų tokius pavyzdžius kaip etalonus, iškart būtų įdomiau. Dar viena puiki vokalistė, graži melodija, praturtinta simfoniniais elementais, turi kitokią vidurinę sekciją, kuri įkvėpta… repo muzikos. Žiekit, kiek jau įdomybių išvardijau, ir visa tai vienoje dainoje, ir dera puikiai. Dar vienas kompozicinio sąmojingumo pavyzdys, tik šįkart kitaip pareiškiamas nei islandų dainoje: šįkart visus stilistinius kontrastus užglaisto tai, kad yra orkestro varomas crescendo – daina vis stiprėja, stiprėja, ir stipriai kulminuoja. Tas stiprėjimas susieja popsiškiau ir repiškiau skambančias dainos dalis. Šita kompozicija nustumta į antrąjį ketvirtį yra tik todėl, kad nėra tokia netikėta ir inovatyvi kaip daugelis mano Q1 ketvirtyje esančių dainų. Pop baladės ir repo derinių yra gyvas velnias, tiesiog čia tai sudėliota labai sąmoningai ir gražiai.

Q3: Šveicarija. Remo Forrer – „Watergun“

O čia yra pop baladė, kuri turi trūkumų. Vokaliai – labai vidutiniškas pasirodymas. Išskyrus vieną momentą: „What we’ve become“ eilutę prieš paskutinį priedainį, kuri nuskambėjo netikėtai žemu, bosišku tembru (nors visa daina labiau skamba baritoniškai). Žavus akcentas, bet gana trumpalaikis. Čia, beje, kaip ir „Future Lover“, yra simfoninis orkestras, kuris vietomis groja dar inovatyvesnius dalykus: ypač krenta į ausis tas ant ploniausios stygos grojamas smuiko motyvas prieš pat antrąjį posmą. Vėlgi, smagus akcentėlis, bet visumoje orkestro indėlis yra daug menkesnis nei armėnų dainoje. Kas dar įdomu, ir turbūt išlieka įdomu visoje dainos trukmėje – tai mušamųjų linija, kuri yra iš esmės ištisai grojami tripletai. Sukuria poliritminį jausmą, kurį mano ausis labai mėgsta. O didžiausias dainos minusas – labai nuspėjama harmonija, kuri iš manęs jokios emocijos neišspaudžia. Net stipresnė kulminacija nelabai padeda. Tai taip ant svarstyklių išsibalansuoja visi dainos pliusai ir minusai, todėl visuminis įspūdis – gana vidutiniškas.

Tiesa, man užkliuvo, kad Lietuvos eurofanų ratuose vedamos diskusijos apie šios dainos tekstą ir kad jis neva neskaniai skamba karo su Ukraina kontekste. Nu čia perdėjimas. Žmogus išreiškia idėją, kad žmonės (na, tiksliau, vyrai) neturėtų kariauti, in general. Pacifizmas standartinėje formoje. O svajojime apie pacifizmą nematau nieko blogo. Aš irgi mėgstu pasvajoti apie pasaulį be geopolitikos, nors suprantu, kad tai utopija. Blogiau, kai pacifizmas yra sistemingas ir nukreiptas daryti žalą už didesnius interesus kovojančioms pusėms. Čia galėčiau kalbėti apie Vietnamo karą, gėlių vaikus ir t.t., bet tai jau būtų nereikalingas lyrinis nukrypimas.

Q4: Rumunija. Theodor Andrei – „D.G.T. (Off And On)“

O čia yra pigu. Roko elementų turinti R&B daina. Harmoniškai, vėlgi, labai standartiška, galbūt vietomis boso praslydimai ir pianino interpai suskamba įdomiau, bet instrumentuotė irgi aukštumų nesiekianti. Vokaliai irgi atliekama labai neįkvėpiančiai. Kai kur balsas per daug rėksmingas, arba yra tiesiog per daug teksto, kuris uždengia visą instrumentinį darbą. Iš vokalo pusės turbūt vienas blogiausių pasirodymų, neskaitant Blankos. O sceninis pateikimas, mano skoniui, pernelyg lėkštas ir būtų galima apsieiti be visų seksualinių elementų, turbūt. Aišku, vėlgi, yra klausytojų, kurie mėgsta žiupsnelį vulgarumo, bet tai visiškai ne mano žanras. Trumpai tariant, gal pati daina ir turėtų kažkokio potencialo, bet viskas aplink ją yra tiesiog ištisa grandinė nusivylimų.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (6/10)

Lieka mažiau nei dvi savaitės iki „Eurovizijos“ starto. Todėl nekantrauju paskelbti visus savo favoritus. Šį savaitgalį: 6-oji ir 7-oji mano vertinimų dalys, o kitą savaitę skelbsiu 8-ąją ir 9-ąją dalis. Desertinė 10-oji dalis – prieš pat „Eurovizijos“ startą. Taigi, eikime prie 6-ojo mano vertinimų paketo.

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Q1: Ispanija. Blanca Paloma – „Eaea“

Nuostabu. Tiesa, prieš pereidamas prie šios dainos aptarimo, noriu atskaityti moralą kitiems šios dainos gerbėjams, kurie sako, kad tai visiškai nematyta ir absoliučiai inovatyvu.

Nerkime į labai gilią „Eurovizijos“ istoriją, į laikmetį, kuriame dauguma šio blog’o skaitytojų net neegzistavo (įskaitant mane) – į 1983-iuosius. Ten ta pati Ispanija į konkursą atsiuntė atlikėją Remedios Amaya su daina „¿Quién maneja mi barca?“. Tai yra galimai mano mėgstamiausias visų laikų Ispanijos pasirodymas „Eurovizijoje“, nes ten buvo pristatyta inovacija – alternatyvus požiūris su modernios muzikos elementais į flamenko muziką, ką dabar priimta vadinti tiesiog new flamenco. Net neabejoju, kad Blanca Paloma įkvėpimo sėmėsi ir iš to 40 metų senumo Remedios Amaya pasirodymo, tik flamenko pasiūlė sintezuoti ne su funk ir disco persmelkta artpopine stilistika (ką darė Amaya), bet su elektronine minimalistine muzika. Taigi, šitai flamenco fusion idėjai yra bent 40 metų „Eurovizijos“ kontekste, tik tiek, kad turbūt negirdėjome sintezės su tokia modernia elektronine muzika. Todėl tai visgi yra inovatyvu, bet ne tokiu laipsniu, kokiu Blancos Palomos gerbėjai linkę teigti.

Visgi, sekti geru pavyzdžiu yra sveikintina, nes daina skamba labai šviežiai. Vokaliai eklektiškas, bet kokybiškas atlikimas (vėlgi, labai panaši technika į Remedios Amaya). Galbūt man ritmiškas elektroninis minimalizmas, kuris formuoja visą dainos aranžuotę, man skamba net įdomiau nei Remedios Amaya funk / disco / artpop kokteiliukas. Kai kurie naudojami efektai man primena tokių avangardinio pop atstovų kaip „Xiu Xiu“ stilistiką. Tai yra maksimalus avangardas šių metų „Eurovizijoje“, todėl tai man savotiškai asocijuojasi su pernykščiu serbų Konstraktos numeriu. Sakyčiau, kad šiai dainai dar trūksta gelmės, kad prilygtų Konstraktai, bet šio konkurso kontekste – vienas šviežiausių, įdomiausių pasirodymų. Abi Pirėnų pusiasalio šalys mus pabandė nustebinti, bet Ispanijai tas pavyko šviesmečiais geriau nei Portugalijai.

Q2: Australija. Voyager – „Promise“

Kai „Eurovizijoje“ turime progresyviojo metalo grupės dainą ir ji net nėra inovatyviausia daina šio blog’o ketverte… dar vienas įrodymas, kad „Eurovizija 2023“ yra vienas stipriausių visų laikų konkursų. Iš tikrųjų, progresyvioji muzika yra tabu „Eurovizijoje“, kurioje yra priimta, kad viskas būtų kuo paprasčiau ir glausčiau. Nežinau nei vienos tikros progresyviojo roko dainos, nebent legendinės Jugoslavijos roko grupės „Korni grupa“ daina „Generacija ’42“, nuskambėjusi 1974-aisiais „Eurovizijoje“, kuriai, aišku, nepasisekė, nepaisant to, kad 1974-aisiais progrokas buvo ant bangos. O progmetalis išvis negirdėtas dalykas, tai galima sakyti, kad siųsti „Voyager“ yra labai rizikingas ir drąsus Australijos sprendimas.

Tik yra vienas „bet“. Aš, nebijodamas savęs tituluoti progresyviosios muzikos ekspertu, nedrįstu dainos „Promise“ priskirti progresyviojo metalo žanrui. Tai yra modernaus progmetalio inspiruota popsava sunkiojo roko daina. Ir net su trumpu pragrojimu, kur nuskamba žemo tono gitaros rifas su nešvariu vokalu – beveik djent dvasioje (djent – progmetalio stilistinė atšaka). Bet daina turi paprastą struktūrą, nesudėtingą ir įsikertančią sintezatoriaus liniją, daina yra 4/4 metru. I mean, visa daina yra 4/4 metru. Nu galbūt tas djent pragrojimas yra sinkopuotas, bet visumoje jis irgi 4/4. Tai nėra dalykai, kurie charakterizuoja progresyvųjį metalą.

Galbūt todėl šita daina man truputį „nei žuvis, nei mėsa“. Labai myliu progresyvųjį metalą, įprastai mėgaujuosi ir supopsintu sunkiuoju roku, tačiau man šioje dainoje nėra adekvataus balanso, kad viskas gražiai susigulėtų. Ir nepaisant to, tai vis tiek geresnė daina negu daugumą popso štampų „Eurovizijoje“. Pridėsiu, kad vokalinis atlikimas tikrai stiprus, tiek švariose, tiek toj trumpoj nešvarioje dalyje. Todėl vis tiek rekomenduočiau šitą dainą kitiems, ypač mano muzikos broliams, kurie klauso panašių stilių muzikos kaip ir aš.

Q3: San Marinas. Piqued Jacks – „Like An Animal“

Internautai autsaiderio šioje „Eurovizijoje“ klausimu šiemet gana vieningi – jie teigia, jog San Marino deleguota indie roko atstovų „Piqued Jacks“ daina „Like An Animal“ yra šiųmetinio konkurso dugnas. Bet iš mano etiketės „Q3“ akivaizdu, kad aš taip nemanau. Man tai yra gana solidi roko daina. Tarp populiarių, muzikos topuose figūruojančių indie roko grupių būna blogesnių, mažiau įsimintinų dainų nei ši. Tiesa, tenka pripažinti, kad „Piqued Jacks“ pasirodymas sukuria panašų precedentą į Andriaus Pojavio – jis irgi turėjo, sakykime, solidžią pop dainą, Lietuva tikrai yra delegavusi blogesnių. Bet tu turi būti toks didelis melomanas, kad jį išvis pastebėtum iš didelės minios daug skambesnių atlikėjų. Tai „Piqued Jacks“ nėra tragiški – jie tiesiog nuskęsta savo vidutiniškume. Bet aš galiu šios dainos klausyti nejausdamas jokio susierzinimo. Nesakau, kad labai simpatizuoju, bet ir neatmetu. Aš linkiu jiems aukštesnės nei paskutinė vieta, nors suvokiu, kad mano linkėjimas nėra labai realistiškas.

Q4: Nyderlandai. Mia Nicolai & Dion Cooper – „Burning Daylight“

Nyderlandai susirgo infekcine liga. Jos sukelėjas – Duncan Laurence. Nežinau, ar Nyderlandų karantinavimas kokiems vieneriems metams padėtų, bet didesnė problema ta, kad daug kas problemos nemato. Nyderlandai siunčia nuobodžias pop balades vieną po kitos. Pernykštė daina „De Diepte“ – maksimaliai vidutiniška, sakyčiau, jai dar ganėtinai pasisekė, kad ji užėmė 11 vietą, nors buvo dedami ir dar didesni lūkesčiai į ją. Jeangu Macrooy dvi dainos (atšauktame 2020-ųjų konkurse ir po to 2021-ųjų konkurse) – neįdomios. Antroji „Birth Of A New Age“ dar turėjo nemažai etninių elementų, kurių inkorporavimas šiek tiek pagyvino daina, bet galutinis rezultatas vis tiek – vidutinybė. Aišku, man ir „Arcade“ yra vidutinybė, bet aš čia nesiginčysiu su dauguma, nes manęs vis tiek niekas nesupras.

Akivaizdu viena – Nyderlandai bando atkartoti Laurence’o sėkmės formulę. Tik kas kartą, kaip sako anglakalbiai, falls flat – ir dar pridėsiu, kad ne tik krenta, bet ir tėškiasi veidu į žeme. Taip stipriai man neveikia pastarųjų metų Nyderlandų pasirodymai, įskaitant šį Nicolai ir Cooper duetą bei dainą „Burning Daylight“. Tai tiesiog orelis – pučia ir prapučia. Saldi, 1000 kartų girdėta baladė, standartinė harmonija, atliekama akustine gitara, nulis unikalaus charakterio. Kodėl žmonės pasimauna ant tokių saldėsių, nežinau. Nors tai nėra tokia mistika, palyginus su kokia lenkų Blanka.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (5/10)

Po vakarykštės ketvirtosios dainų vertinimų serijos iškart skelbiu penktąją! Nuo šiol po du blog’us per savaitę, didinam apsukas artėjant viso šio eurovizinio sezono kulminacijai. Kaip visada – keturių dainų įvertinimas simpatijų mažėjimo tvarka.

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Q1: Latvija. Sudden Lights – „Aijā“

Vakar aptariau Estiją, šiandien reikia padiskutuoti apie Latviją. Latviai nominavo labai įdomų kūrinį, kurį man suvirškinti užtruko. Paprastai man taip nutinka tik su didelę kompleksiją savyje talpinančiomis dainomis, bet šita irgi ne iš pėsčiųjų. Čia galimai yra raudonas signalas, „Eurovizijai“ gali būti per įmantru, bet visgi papildomų perklausų skyrimas yra pakankamai rewarding procesas, kuomet teigiamų emocijų iš dainos gauni su grąža. Tau pradeda patikti visi tie truputį originalesni nei rutininiame alternatyviajame roke elementai: intensyvi ritminė linija (nepaisant to, kad ji susintezuota), ryškios gitaros priedainyje (tikrai nedažnas elementas supopsėjusioje nūdienos altroko scenoje), vokalinis atlikimas puikiai tinka prie dainos natūros. Ir bene nuostabiausias elementas yra dainos pabaigoje: po audringų gitaros rifavimų stoja neįtikėtinu ramumu dvelkiantis akustinis ketureilis, kuris visame dainos kontekste nuskamba tiesiog fantastiškai. Pradedi galvoti, iš kur latviai parauna to gebėjimo gaminti puikią sintezę tarp roko ir populiariosios muzikos, juk „Sudden Lights“ jau ne pirmas toks atvejis. Bene svarbiausias to pavyzdys buvo „Brainstorm“.

Žodžiu, vienas geriausių šio eurovizinio sezono kūrinių ir vienas geriausių altroko kūrinių, kada nors skambėjusių „Eurovizijoje“

Q2: Prancūzija. La Zarra – „Évidemment“

Prancūzija šiemet pasirinko ganėtinai saugų numerį, iš kitos pusės, jį pavadinti klišine pop daina tikrai neišeina. Tai yra moderni disko muzikos adaptacija prancūzų kalba. Muzikos prasme tai yra visiški 1979-ieji, tačiau produkcija labai moderni. Netgi sakyčiau, kad šiuolaikinis pernelyg didelis nušlifavimas produkcijoje skamba keistai šioje dainoje. Tai nėra pats originaliausias prancūzų nominuotas dalykas (net nepalyginama su pernykščiu bandymu), tačiau savotiškai žavingas. Gal ir svarstyčiau šios dainos pažeminimą iki Q3 ketvirčio, tačiau tas funky bosas ir disko ritmas man tiesiog neleidžia, mano simpatijos 8-ojo dešimtmečio muzikos elementams per didelės.

Q3: Malta. The Busker – „Dance (Our Own Party)“

Iškart prieš aptardamas šią dainą aš noriu vėlgi kelti galimai įdomų iš sociologinės perspektyvos klausimą: kodėl moldavų „Sunstroke Project“ saksofonas pavergia milijonines auditorijas, o vat „The Busker“ vertinami gana skeptiškai? Aš neįžvelgiu esminių skirtumų nei dainos stiliuje, nei pačiame saksofono garse. Gal net sakyčiau, kad šita daina turi daugiau groove’o, nors realistiškai, ne ypač mėgstu tiek šią dainą, tiek „Hey Mamma“. Na, nebent tik pirmajam „Sunstroke Project“ bandymui „Run Away“ daryčiau išimtį, tai chrestomatinis (gerąja prasme) to laikmečio produktas. Tačiau šiųmetiniame Maltos bandyme aš bent įžvelgiu kažkokią evoliuciją dainoje, scenografinis pastatymas truputį saldokas, bet nestandartinis. „Hey Mamma“ turėjo tik „Hey Mamma“ ir labai nevykusią choreografiją, kuri auditoriją papirko savo durnumu, tikriausiai. Tai žodžiu, busker’iams reikia daugiau durnumo ir pasaulis guls po jų kojomis!

Q4: Portugalija. Mimicat – „Ai Coração“

Šiandien mano „kontroversijos“ kategorijoje laimi šis aptarimas. O, jė, kabaretas, kūūūūl, žmonės sako… Nesutinku! Įprastai kabaretui nesakau ne, man jis, esant tam tikrai nuotaikai, visai patinka. Bet tai yra vienas blogiausių, pigiausių išvystų kabaretų. Vokaliai atliktas labai jau vidutiniokiškai, Mimicat neišspinduliuoja tiek charizmos, kiek šiam kūriniui derėtų turėti. O šiam kūriniui reikia daug charizmos, nes aranžuotės prasme nelabai kažkas vyksta – įprasta harmonija, monotoniškas ritmas, ir galbūt įdomumą palaiko smagūs, bene flamenko muzikos įkvėpti gitariniai pragrojimai. Taip, daina tikrai portugališkas kabaretas, bet ši etiketė pati iš savęs nėra kokybės standartas. Mane ši daina erzina savo vidutiniškumu ir tiek.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (4/10)

Atėjo savaitgalis – metas naujam 2023 m. „Eurovizijos“ dalyvių vertinimų blog’ui. Ketvirtoji dalis jau čia! Tradiciškai – keturių dainų apžvalga simpatijų mažėjimo tvarka. Ir nuo šiol skelbsiu po du blog’us per savaitę, tad penktoji dalis – jau rytoj!

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Q1: Austrija. Teya & Salena – „Who The Hell Is Edgar?“

Iš dainos pradžios būtų galima spėti, kad tai bus labai cringe daina, kurios dėl to keistumo neįmanoma klausyti ir ja pradedi šlykštėtis. Tačiau 2 sekundžių trukmės gitaros lick’as po pirmo ketureilio yra turbūt labiausiai funk dalykas per visus 65-erius „Eurovizijos“ metus. Ir tai nebuvo apgaulingas atsitiktinumas – galiausiai supranti, kad ši daina turi daugiau turinio negu visa žemesnioji šiųmetinio „Eurovizijos“ topo pusė kartu sudėjus. Ir ši daina net nesiekia 3 minučių eurovizinio limito. Trys vokalinės linijos vienu metu, ryškūs elektronikos akcentai, nuostabus „o mio padre“ elementas, dėl kurio dainai būtų galima beveik klijuoti operatic pop etiketę, visas tas funk’as instrumentuotėje, ir, turbūt svarbiausia – be galo įsimintina melodija (ypač priedainyje). Dar pridėkime tą keistą, gluminančią aurą ir lyrinį turinį, kuris, vėlgi, balansuoja tarp originalaus meniškumo ir hipsteriškumo. Jei dar negirdėjote šios dainos, manau, kad mano aprašymas jums turėjo sukelti klausimą „kaip gi gali būti, kad visa tai yra vienoje dainoje?“. Pasirodo, gali, ir tai puikiai veikia. Šita daina aš mojuoju visiems tiems, kurie sako, kad 2023 m. „Eurovizija“ yra š…

Q2: Estija. Alika – „Bridges“

Viena iš stipresnių šių metų pop baladžių. Pastarųjų šiemet nėra tiek daug, o jei ir yra, jos nėra tokios įspūdingos, tai Estijos nominuota daina „Bridges“ turi terpę išryškėti iš konteksto. Tai yra solidus pasirodymas vokaline prasme, pasirinkta daugiau ar mažiau akustinė instrumentuotė, kas dainai prideda papildomo šarmo. Kompozicijos aspektu – labai kanoniška pop baladė, nieko to, ko mes pop muzikoje nematėme, čia nėra. Tai bendrai Estijos bandymą vertinu gerai, bet su rezervu. Bet lygiai taip pat ir neskubu šios dainos nurašyti. Prisiminkime Tamaros Todevskos (Šiaurės Makedonija, 2019 m.) pavyzdį, kai ji su panašaus skambesio akustine balade paėmė 7 vietą konkurse, aukščiausią Š. Makedonijos istorijoje. Vis dar negaliu paaiškinti Todevskos sėkmės, lygiai taip pat negalėčiau paaiškinti, jei ir Alika patektų į top10, tačiau precedentas tokių dainų sėkmei yra.

Q3: Serbija. Luke Black – „Samo Mi Se Spava“

Luke Black turi savo atlikėjų ratą, kuris, spėju, smarkiai persikloja su ukrainiečio Melovin’o (2018 m. dalyvavusio „Eurovizijoje“ su daina „Under The Ladder“) gerbėjų auditorija. Charizmatiški tamsiaplaukiai jaunuoliai su daug makiažo yra įdomus simpatijų objektas. O kai kuriems nuoširdžiai patinka daina „Samo Mi Se Spava“ – galbūt dėl to, kad atliekama nacionaline kalba, galbūt dėl tamsios atmosferos, žiupsnelių gotiškumo ir industrinės instrumentuotės. Tokiu atveju aš verčiau rinkčiausi Lenkijos atrankoje sensacingai antroje vietoje likusį Jann ir jo dainą „Gladiator“. „Samo Mi Se Spava“ yra daugiau ar mažiau „Gladiator“ from wish. Luke Black savo atlikime, mano galva, tiesiog per daug aimanuoja ir per daug naudoja vibrato – skamba dirbtinai. Stilistiškai daina tikrai įdomi, neneigsiu, bet ji pastatyta ant vienos paprastos melodijos, kuri dar pirmoje dainos perklausoje įgrysta. Žodžiu, pirminė viso kūrinio ir atlikimo idėja turbūt buvo tokia, kad tai būtų įdomu, bet man įdomu nebuvo.

Q4: Azerbaidžanas. TuralTuranX – „Tell Me More“

Man truputį sunku suvirškinti patį faktą, kad Azerbaidžanas, kuris bene visada deleguodavo skambius pop hitus arba balades, dabar nusprendė paleisti į „Euroviziją“ antrarūšę poprokinių hipsteriukų grupelę. Tai ne tik atipiška, tai visų pirma yra tiesiog neįdomu. Melodiškai „Tell Me More“ turi net tokių elementų, kurie yra labiau būdingi šlagerinei pop muzikai iš gūdaus sovietmečio (o visa ta muzika yra vogta XX a. šeštojo-aštuntojo dešimtmečio Europos šlagerinė muzika). Labai keista tokius dalykus girdėti poproko grupės dainoje. Kai įdomiausias dainos momentas yra tas būgnų standartas įžangoje iki nuskambant gitaros akordui, supranti, kad ši daina yra nicht gut, ir tiesiog jau nebebandai jos pateisinti.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (3/10)

Skubu pratęsti savo 2023 m. „Eurovizijos“ dalyvių vertinimus. Prieš porą savaičių paskelbiau antrąjį blog’ą šioje serijoje, o dabar – taip laukta trečioji dalis iš dešimties! Vėl apžvelgsiu keturias dainas, kurios man sukelia įvairius įspūdžius (daugiau ar mažiau prastėjimo tvarka).

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Q1: Vokietija. Lord of the Lost – „Blood & Glitter“

Ar skaitytojai nustebę, kad aš sunkaus skambesio dainą skelbiu aukštai savo tope? Turbūt ne, nors galėtų būti, nes tikrai yra atvejų, kuomet metališkai skambančias dainas „Eurovizijoje“ aš vertinu kiek skeptiškai. Tačiau „Lord of the Lost“ pasiūlo tikrai skambią ir kokybišką dainą sunkaus metalo stiliumi. Ir dar bonusui pasiūlo momentus nešvaraus vokalo (growl’o), kas konservatyvius pop muzikos klausytojai galimai pakelia į orą iš išgąsčio. Aš esu matęs „Lord of the Lost“ gyvai (jie apšildė „Iron Maiden“ pernai Žalgirio arenoje), tai tikrai žinau, kad jie dar ir ne tiek gali, bet „Blood & Glitter“ vis tiek yra sėkmingas numeris – žemi vokalai, disonansas harmonijoje (ypač priedainyje), beveik industriniu stiliumi skambantys sintezatoriai (turbūt „Rammstein“ mokyklą praėjusi grupė) – visa tai labai dera, o dar prie to prijunkime beveik makabrišką, beveik klišinę metalo muzikai lyrinę vaizduotę, ir turim labai geras 3 minutes kokybiškos muzikos. Ir, svarbiausia, užkabinančios. Jei klausytojas nepašoks į orą iš išgąsčio, tai tuomet užsikabins tikrai!

Q2: Izraelis. Noa Kirel – „Unicorn“

Nežinau, kas yra kontroversiškiau: ar kad aš po Vokietijos iškart aptarinėju Izraelį, ar kad nemažos dalies eurofanų favoritė Noa Kirel ir mano tope atsiduria gana aukštai. Pirmiausia paminėsiu, kad Noa Kirel savo sceninę patirtį gerai pademonstruoja dainos muzikiniame klipe – tiesiog matosi, kad Noa moka ištransliuoti viską kūno ir akių kalba, kitaip negu praeitame blog’e aptarinėtas Danijos atstovas Reiley. Antras dalykas, kuris man yra daug svarbesnis: tai nėra konvencinė pop daina. Ji man apeliuoja ne savo harmonija ar ritmika – šie abu elementai dainoje seka mainstream’inės pop muzikos madas. Bet dainos struktūra ir išpildymas gana nekonvencinis. Tai nėra posmas-priedainis formulė, daina net kelis kartus nusuka į įdomias lankas, o jei kažkurios strofos ir atsikartoja, tai kažkas vis tiek yra pakeista – dažniausiai žaidžiama su ritmikos pastiprinimu arba akcentavimu. O ir vokaliai skamba labai gerai. Iš tikrų pop dainų „Unicorn“ šiemet – tarp stipriausių.

Q3: Norvegija. Alessandra – „Queen of Kings“

O dabar priešinga situacija Izraeliui – kita publikos favoritė Alessandra mane kiek erzina. Ji iš tikrųjų yra Q3 ketvirčio apačioje mano tope. Galbūt ji išspinduliuoja kažkokią mitologiją, pažadina kažkokį genetikoje užkoduotą protėvių instinktą, galbūt kažkam suveikia kaip gera motyvacinė kalba (moterims, I guess). Bet man tas neveikia. Pasirodyme yra charizmos, bet ta charizma laimima vokalo sąskaita – man Alessandros balsas gyvai skamba nepatenkinamai. Bet dar didesnį erzelį kelia dainos harmonija – pasirinkta bene labiausiai nuvalkiota melodija priedainiui, kuri yra universali visiems muzikantams, eksperimentuojantiems su skandinaviškais folkuzikos motyvais. Pusė sunkiosios muzikos grupės „Sabaton“ dainų skamba lygiai taip pat kaip „Queen of Kings“ priedainis. O posmuose harmonijos išvis nėra – eilinių elektroninių garsų serija, kuri manęs niekaip neįkvepia. Žodžiu, turbūt suprantu, iš kur atsiranda hype’as, bet pats prie jo niekaip negaliu prisijungti.

Q4: Graikija. Victor Vernicos – „What They Say“

Mano paskutiniame ketvirtyje yra ši Graikijos deleguota daina, kuri man yra tiesiog jokia. Tikrų tikriausia vidutinybės štampas šioje „Eurovizijoje“. Vokaliai Victor’as manęs nesujaudina, jis dainuoja labai plokščiu balsu, kartais, atrodo, net truputį „kvapo“ pristinga. Šios dainos teksto frazuotė net nėra labai intensyvi, kad to „kvapo“ pristigtų. Pati daina siaubingai stokoja ryškesnio priedainio – ji tokia pat plokščia kaip ir Victor’o balsas. Vienintelis šiek tiek mane žavintis dalykas tai yra kapotas akustinės gitaros motyvas, kuris vėliau transformuojasi į kažkokį elektrinį (gal net atliekamą smuiku, sprendžiant iš truputį iškreipto instrumento tembro). Tai čia yra vienintelis pliusas aranžuotėje, kuris šiek tiek gelbėja šitą dainą, kad ji visiškai nenuskęstų. Bet to įveikti pusfinalio barjerui, mano galva, neužteks.

2023 m. Eurovizijos dainų vertinimai (2/10)

Praeitą savaitę paskelbiau savo pirmąjį 2023 m. „Eurovizijos“ laidos dainų vertinimo blog’ą. Šiandien skelbiu tęsinį: 2-ąją dalį iš 10. Kaip ir pirmajame rašinėlyje, taip ir šiame rašinėlyje aptarsiu keturias dainas, kurios susilauks labai skirtingo mano vertinimo.

Vertinimų ir jų paskelbimo sistema

Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.

Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.

Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);

Kiekviename blog’e aprašau po vieną pasirinktą dainą iš kiekvieno ketvirčio (Q1, Q2, Q3 ir Q4). Ir tokių blog’ų bus 9. Paskutinis, dešimtasis blog’as bus apie mano absoliutų favoritą (1-ąją vietą).

Q1: Belgija. Gustaph – „Because of You“

Čia turbūt yra kontroversiškiausias mano pasirinkimas iš keturių, kuriuos šiandien pristatysiu. Nes dėl ne visai man gerai suprantamų priežasčių skeptiškai vertinami net šios dainos šansai praeiti į finalą. Matote, šita daina ir jos bendras vertinimas įžiebia gana įdomią muzikologinę / sociologinę diskusiją. Prieš ją užkuriant, reikia įvardyti du svarbius teiginius:

Kai šiais laikais kažkas bando replikuoti 9-ojo dešimtmečio stilių (ryškus sintezas, popsiukas, dažnai nuvalkiota melodija ir pan.), tai pasitinkama su pagyromis. Net ir „Eurovizijoje“ esama tokių pavyzdžių, štai mes šiemet atrankoje turėjom Rūtą Mur.
Negana to, žmonės jaučia nostalgiją ir 10-ojo dešimtmečio stilistikai. Pavyzdys: to laikmečio house’o ir R&B dvasia spinduliuojantys pernykštis Beyoncé albumas „Renaissance“ – didžiulė komercinė sėkmė ir kritikų išliaupsintas bei daug apdovanojimų sulaukęs darbas.

Šiuo atveju mes kaip tik turime house muzikos inspiruotą pop dainą, kuri kokiais 1991-aisiais būtų buvusi potencialiu hitu. Ir kažkaip ji „Eurovizijos“ gerbėjų praktiškai nesujaudina. Tai man prieš tai įvardyti du teiginiai su šituo trečiuoju nesusiklijuoja niekaip. Ko trūksta šioje dainoje, kad ji neužkabina masių? Man asmeniškai nieko – vokaliai atlikimas tikrai geras (ypač iš back’ų), yra labai aiškus ir kabliuojantis melodinis motyvas. Bandau įsivaizduoti, kad galbūt žmonėms trūksta ryškesnio priedainio, bet man jis čia kaip tik toks, kokio tikėčiausi. Be to, yra subtilių aranžuotės pokyčių tarp pirmo ir antro posmo, o dainos kulminacija irgi atlikta labiau pabrėžtai, kaip priklauso.

Nerandu kažkokių reikšmingų trūkumų, todėl man ši daina yra pelnytai Q1 kategorijoje. Be to, aš ir šiaip esu didelis 10-ojo dešimtmečio elektroninės pop muzikos fanas, tai yra praktiškai mielės, ant kurių aš augau, kai buvau labai jauno amžiaus, tai galbūt egzistuoja ir nostalgijos faktorius pas mane.

Q2: Albanija. Albina & Familja Kelmendi – „Duje“

Albanija yra labai aiškų identitetą turinti šalis „Eurovizijoje“. Ir man yra labai nuostabu, kaip jie sugeba kiekvieną kartą atsiųsti nesumaišomai tik Albanijai charakteringas, tačiau tarpusavyje labai skirtingas dainas. Niekas nebūtų suabejojęs, kad pernykštė „Sekret“ ir šiųmetinė „Duje“ yra būtent Albanijos dainos. Jei „Sekret“ buvo pop muzikos ir vaizdų (apie kuriuos nesiplėsiu) festivalis, tai „Duje“ yra puikiai instrumentiškai apdirbta melodramatinė baladė.

Aišku, kaip visada, albanai linkę atnaujinti savo pirminę dainos versiją, nuskambančią „Festivali i Këngës“ (muzikiniame renginyje, kuriame ir atrenkama, kas vyks į „Euroviziją“). Nors pirminė versija skambėjo organiškiau, galbūt kiek rokiškiau, tačiau naujoji versija irgi įdomi, žiupsnelis elektroninės sintetikos įveda naujų atspalvių. Nesugadino albanai dainos, nors anksčiau tikrai yra buvę blogų revamp’ų.

Man melodramatika patinka. Su balade mane nupirkti lengviau negu su pop hitu. Šita baladė išties stipri. Mane dar labiau žavi, kaip kruopščiai pažiūrėta į aranžuotę, instrumentai su savom partijomis įstoja laiku ir vietoje. Šitam kūriniui trūksta nebent stipraus smūgio, kuris priverstų klausytoją suklusti. Todėl ji tikrai gali paskęsti ir „Eurovizijoje“ ir dėl to aš nerimauju.

Q3: Moldova. Pasha Parfeni – „Soarele şi Luna“

Atrodytų, yra folkloro inspiruotos elektroninės muzikos tvermės dėsnis: tokio stiliaus bent viena daina turi būti šiuolaikinėje „Eurovizijoje“. Dažniausiai tuo mus žavėdavo ukrainiečiai. Šiemet bando moldavai. Nu bet sorry, čia iki Go_A „Shum“ yra tolokai. Folklorinė pusė čia yra ganėtinai užgožta gana lėkštų elektronikos garsų, vėl tas greitinamas four-on-the-floor ritminis motyvas, kuris turėjo būti nuvalkiotas jau prieš 30 metų, bet vis dar veši šiuolaikinėje electro / pop muzikoje. Galbūt kažką tai užkabina, tačiau mane tie neoriginalūs elektroniniai motyvai erzina. Nors net ir vokaliai kažkokių priekaištų neturiu, daina iš tos perspektyvos skamba visai įdomiai.

Q4: Danija. Reiley – „Breaking My Heart“

Danija ir Airija. Šios dvi šalys man asmeniškai yra tos dvi, kuriose absoliučiai prarastas supratimas, kas yra kokybiška ir įdomu „Eurovizijos“ žiūrovams. Apie Airiją dar bus proga pakalbėti ateityje, bet Danija… per praėjusį dešimtmetį po Emmelie de Forest pergalės danai į „Euroviziją“ buvo išsiuntė lygiai vieną gerą dainą: tai Anjos „Where I Am“, kuri nepelnytai buvo kažkur gale 2017 m. „Eurovizijos“ finale. Visa kita apibendrinčiau taip – daug tragedijų.

Ir šiemet tendencija tęsiasi. „Breaking My Heart“ savo estetika yra orientuota grynai į penkiolikmečių auditoriją (aš jau nebežinau, ar čia vis dar Gen Z, ar jau Gen Alpha reiktų vadinti tą amžiaus grupę). Ir ne šiaip penkiolikmečių, bet labiau penkiolikmečių merginų, kurioms, bendrąja prasme, daugiau nei normaliai patinka jauni vaikinai aukštais saldžiais balseliais. O dar tas Reiley manierizmas tiek klipe, tiek gyvame pasirodyme… tai taip niekaip, daug bereikšmių, neva emocionalių judesių, kuriais irgi galima paveikti nebent paauglišką auditoriją. Man tai tiesiog kinestetinė kakofonija. Bet ne tik kinestetinė, o ir muzikinė. Visa daina yra sintezatoriaus ir autotune’into vokalo garso siena, kuri visiškai išskalbia smegenis. Labai dirbtina, tai, ką melomanai įpratę vadinti puikiu žodžiu „plastmasė“. Šitas epitetas Danijos dainai tinka labiausiai iš visų šio sezono dainų.