Vieno žymiausių airių rašytojo (laikomo modernistu, sąmonės srauto pionieriumi) pirmasis kūrinys (1914 m.). Kūrinį sudaro 15 atskirų apsakymų apie reikšmingus XX a. pradžios dubliniečių gyvenimo įvykius.
Įžanga. Įspūdžiai. Stilius.
Mokslinė literatūra ir kiti mano akademiniai / pedagoginiai fetišai iš manęs buvo atėmę skaitymo malonumą — grožinės literatūros apskritai neskaičiau gerus porą metų, todėl šitą knygą paėmiau skaityti su mintim, kad dėl atbukimo nuo literatūrinės kalbos galiu mest ir nepabaigt arba kažko nesuprast. Bet, nors apie Džoisą daugiausiai girdėjau pastabą „sunkiai skaitomas griozdiškas modernistas“, tai „Dubliniečiai“ man patvirtino galbūt tik vieną iš šių keturių žodžių — griozdiškas. „Dubliniečiai“ tiesiog praskriejo mano akyse, kaip lengvai skaitėsi! Nors Džoisas vertinamas už sąmonės srautą „Ulise“ (dėl ko ir modernistas), „Dubliniečiai“ man nekvepia nei sąmonės srautu, nei modernizmu. Pradėjęs skaityti šiuos trumpus apsakymus pasijutau Žemaitės, o gal net labiau Jurgio Savickio pasaulyje, ir tai, sakyčiau Savickio novelėse buvo daugiau eklektikos, trūkčiojančios minties, t.y. daugiau modernizmo. Tiesą sakant, „Dubliniečiai“ man pasirodė kaip koks šabloninis Balzako realizmas, tik be sofistikuoto siužeto, kuris yra išpildomas nuo A iki Ž, kita vertus, tai tik trumpi apsakymai, o ne romanas. Bet tas natiurmortiškas aprašomasis stilius rėžia akį net dar stipriau nei Onorė de Balzako „Eugenija Grandė“ ar kituose realistų magnum opusuose.
Turinio paslaptys ir idėjos
Vis dėlto, peržengiant nuo formos prie turinio, rinkinys „Dubliniečiai“ nėra atsitiktinis istorijų kratinys. Tai yra ideologiniu lygmeniu išfiltruota apsakymų serija, ir manau, kad čia atsiskleidžia Džoiso, kaip debiutuojančio rašytojo, didysis talentas. Tarp tų grėmėzdiškų pasakojimo pasažų išryškėja nepasiteisinančių gyvenimo lūkesčių ir gebėjimo susigyventi su jais moralinės dilemos. Ši tema vienija ganėtinai skirtingų siužetų istorijas. Tiesa, ne visos jos sugeba ištransliuoti šią žinutę — „Po lenktynių“ man pasirodė labai iškrentanti istorija, kurioje iš esmės kalbama tik apie linksmą laiką, kurį vyrai praleido po lenktynių — man jokios potekstės nepavyko įskaityti. Visgi kitos istorijos „suveikia“. Ar tai būtų Evelina, kuri iš pradžių trykšta optimizmu palikti savo ne itin mylimą tėvą ir išvykti su mylimuoju į Buenos Airės, bet kelionės dieną ji susivokia dėl šios sprendimo kryžkelės sudėtingumo, ar tai būtų berniukas, kuris nespėjo nuvykti į mugę ir parvežti savo simpatijai lauktuvių. Tačiau yra vietos ir tamsesniems, kartesniems patyrimams ir jų apmąstymams — tėvas po nesėkmingos darbo dienos ir pragerto laikrodžio su kompanija, kurioje pasijuto pažemintas, pakelia ranką prieš vaiką; vyras šokiruojamas laikraštyje perskaitytos naujienos apie jo buvusios draugės mirtį po bėgiais ir svarsto savo indėlį, kiek jis prisidėjo prie jos virtimo iš damos į girtuoklę, kuri, eidama pirkti alkoholio, buvo numušta traukinio.
Didžiausia ir paskutinioji kūrinio novelė „Mirusieji“, vėlgi, turi virš 40 puslapių perdėtai detalizuoto pasakojimo apie naujametinį pobūvį, kuriame taip išnarpliojamos veikėjų ideologijos, poelgiai ir tarpusavio santykiai, kad nelieka jokių klaustukų, tačiau tikrasis „auksas“ išlenda kūrinio pabaigoje, kai protagonistas Gabrielis, išgirdęs savo žmonos istoriją apie sunkiai sirgusį ir mirusį vaikystės draugą, suprato savo tikrąjį vaidmenį žmonos gyvenime ir, dar svarbiau, atėjo realizacija apie viso to būvio trapumą, visų tų žmonių neišvengiamą susidūrimą su mirtimi ir nuolat atsirandančius ir išnykstančius žmonės iš tavo gyvenimo: „Vienas po kito jie visi virsta šešėliais.“ Būtent ta Gabrielio kontempliacija virsta turbūt šauniausiu momentu knygoje, kurioje atsiranda vietos išradingoms ir net kiek abstrakčioms alegorijoms, kurios jau pademonstruoja Džoiso polinkį į modernizmą. Būtent tokių momentų tikiuosi daugiau pastebėti „Ulise“.
Ką dar būtų galima išskirti kaip teigiamą „Dubliniečių“ savybę — nesudėtinga šiose moralinėse dilemose vizualizuoti ir šių laikų žmogų, istorijų herojuose atpažinti save, nepaisant to, jog aprašoma XX amžiaus pradžios žmonių buitis. Herojai nesprendžia filosofinių ir nepažįstamų įprastam žmogui kazusų, aprašomos realijos visiškai sutinkamos ir šiandieniniame pasaulyje.
Vertinimas
Taigi, nors siužeto vystymas ir ganėtinai anatomiškas įvairių istorijos elementų nagrinėjimas nėra įkvėpianti „Dubliniečių“ dalis (nesupraskit neteisingai, aš labai mėgstu realizmą, tačiau Džoisas čia atrodo pavėlavęs minimum 50 metų ir nieko naujo nepateikia), tačiau minties gajumas ir svarumas užtikrina, kad ši knyga įsimins ir tikrai nekels minties, kad Džoisas yra kažkoks pervertintas diletantas. Ir net gal tas savotiškas istorijos struktūravimas, neleidžiant pagrindinei minčiai išsiveržti prieš pasakojimą iki pat paskutinio momento, intriguoja. Todėl „Dubliniečiai“, nors ir nėra geriausias mano gyvenime skaitalas, tačiau vertas literatūros mėgėjo akies.
Skaitinis įvertinimas: 78/100 (*kaip vienas veikėjas pasakytų, keturios žąsys iš penkių!)
Pozitrono blogas — apie nieką ir viską 