Liko vos dvi dienos iki „Eurovizijos“ pirmojo pusfinalio. Todėl jums per pastarąsias tris dienas pažadu paskutinius tris „Eurovizijos“ dalyvių aptarimo blogus: šiandien 8-oji dalis, rytoj 9-oji dalis, o poryt, prieš pusfinalio pradžią, skelbsiu savo absoliutų nugalėtoją ir galutinį topą. Manau, kad paskutiniems blog’ams pasilikau pačius įdomiausius dar neaptartus numerius, kurie labai jaudina „Eurovizijos“ fanus. Tad iškart ir pradėkime.
Vertinimų ir jų paskelbimo sistema
Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.
Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.
- Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
- Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
- Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
- Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);
Kiekviename blog’e aprašau po vieną pasirinktą dainą iš kiekvieno ketvirčio (Q1, Q2, Q3 ir Q4). Ir tokių blog’ų bus 9. Paskutinis, dešimtasis blog’as bus apie mano absoliutų favoritą (1-ąją vietą).
Vertinimas subjektyvus, nesu kompetentingas skelbti objektyvų vertinimą iš muzikologinės perspektyvos. Tiesiog vertinu pagal tai, kokie elementai man muzikoje patinka. Tad skaitytojai yra laisvi nesutikti ir išvadinti mane visokiais epitetais už mano neįprastus pasirinkimus.
Q1: Kroatija. Let 3 – „Mama ŠČ!“
Kai kurie mano draugų rate jau žino mano poziciją dėl Kroatijos. Tai aš juos nebent galiu nustebinti tuo, kad Kroatija nėra mano absoliuti favoritė, tik viena iš favoritų. Kroatija, kuri paskutiniu metu siuntė gana nykias dainas į Euroviziją (man paskutinis patikęs kroatų pasirodymas buvo Ninos Krajlic „Lighthouse“ dar 2016 m.), šiemet pasiūlė neabejotinai didžiausią konkurso kontroversiją. O man kontroversijos patinka. Pernai skelbiau savo visų laikų „Eurovizijos“ top14, tai kas skaitė, tie žino, kad daugybė tokio žanro šyzų yra tarp svarbiausių mano gyvenime eurovizinių dainų.
Roko grupė „Let 3“ į Liverpulį mums atveža trenktą dainą, pilna akivaizdžių politinių alegorijų apie porą dar trenktesnių veikėjų į rytus nuo mūsų. Tekstas parašytas taip gerai, kad net „Eurovizijos“ organizatoriai uždegė žalią šviesą šiai dainai, nors paprastai politinės potekstės konkurse negalimos. Logiška, kad daina apie psichopatus ir atliekama šiek tiek psichopatiškai. Tiek iš muzikinės, tiek iš scenografinės pusės. Jų apdarai ir dekoracijos yra tiesiog kosminiai. O jei reikėtų įvardyti muzikos stilių, man truputį strigtų liežuvis, nors jau turiu daugiau nei 10 metų mėgėjiško rašymo apie muziką internetuose patirtį. Juk labai panašiai buvo su „Euro Neuro“. „Mama ŠČ!“ turbūt galima suvokti kaip klasišką oldskūlinę roko grupę, kuri tiesiog vietomis pasiautėja su minimalistiniais ritmo motyvais, chaotiškais elektroniniais efektais ir spinduliuoja pankiška dvasia. Dėl tokio jų vizionieriškumo net norisi sakyti, kad „Mama ŠČ!“ yra vienas artimiausių dalykų progresyviajam rokui, kokius tik esame girdėję „Eurovizijos“ istorijoje, tik tiek, kad muzika nėra komplikuota iš harmonijos perspektyvos.
Visiems „Let 3“ skeptikams siūlau į šią grupę žiūrėtį kaip į legendinę Lietuvos grupę „Antį“. Man tai visiškai vienas prie vieno situacija, juk „Antis“ irgi buvo panašiai durniuojantis kolektyvas, kurie be to buvo ir labai kvalifikuoti muzikantai. „Let 3“ kroatams turbūt yra panašiai svarbi grupė kaip mums „Antis“. Jei jums patinka „Antis“, turi patikti ir „Let 3“. Bent jau man šitas galioja 100%, nes man „Antis“ yra svarbiausias Lietuvos muzikos kolektyvas.
Q2: Švedija. Loreen – „Tattoo“
Mano kontroversija. Klausimas „kurioj pirmoj vietoj šiemet pas jus yra Loreen?“ man yra nelegalus, nes man, kaip matote, konkurso legenda netilpo net į pirmą ketvirtį. Laikoma šių metų konkurso favorite (tiesa, dabar, prasidėjus repeticijų maratonui, jau nebe taip stipriai), ji naudoja tą pačią formulę kaip ir dainoje „Euphoria“, kuri tapo bene labiausiai kultine XXI amžiaus „Eurovizijos“ daina. Turbūt „Tattoo“ pagrindinis minusas ir yra aklas vadovavimasis jau išvesta formule. Daina mums neatneša nieko tokio, ko mes jau negirdėjome 2012 m., ir todėl man tiek dabar, tiek ir turbūt ateityje, labiau kils noras kartas nuo karto paklausyti būtent „Euphoria“, o ne „Tattoo“. Ši daina yra labai sėkminga electropop daina su labai kokybiška aranžuote, Loreen charizmos vėlgi nestokoja tiek vokaliniame, tiek sceniniame atlikime, bet daina yra „Euphoria“ antrininkė ir pagrindiniu koziriu gali būti nebent scenografijos sudaromas įspūdis. Tiesa, tos Melodifestivalen masyvios toninės masės plokštės buvo ganėtinai redukuotos Liverpulyje, tai bijau, kad tos masės (kažkiek šimtų kilogramų) gali ir pritrukti Loreen iki pergalės, nes vizualiai neatrodo taip gerai, sprendžiant iš repeticijų.
Q3: Ukraina. Tvorchi – „Heart of Steel“
Girdėjau nuostabų, kad tai labai profesionalu, ypač turint omeny Ukrainos politinę padėtį dabar. Dar girdėjau, kad tai labai tiksliai pataiko į contemporary pop kontekstą ir šiuolaikinės muzikos mėgėjams tai turėtų labai patikti. Bet pereinant nuo atskirų nuomonių prie masinio vidurkio, Ukraina nėra jau taip aukštai ir jei ir yra, tai vėlgi, daugiau dėl geopolitinių priežasčių. Aš šiai dainai turiu kritikos, beveik viską, ką man reikėjo suprasti apie šią dainą, supratau iš pirmos perklausos. Daugiau perklausų nereikia, nes tai yra labai primityvi melodijos aspektu ir labai statiška ritmo aspektu daina. Nėra nieko skambaus, labai mažoka variacijos aranžuotėje (išskyrus sintezo linijas šen bei ten). Galbūt dėl to man ir šiuolaikinė pop muzika man nepatinka, jei jau ši daina taip tiksliai į tą auditoriją taiko. Tiesa, teisybės dėlei reiktų paminėti, kad tai daugiau R&B daina. Visgi yra du pliusai šioje dainoje, kurie išgelbsti nuo Q4: tikrai gera produkcija bei off-beat’inis ritmo motyvas, kuriame akivaizdžiai yra nereguliarios trukmės natų ir pauzių (t.y. ne ketvirtinės ir ne aštuntinės), bet kadangi mano klausa yra limituota, tai negaliu aiškiai įvardyti, kas yra nereguliaru tame motyve. Nepaisant to, tai skamba egzotiškai, beveik etniškai (bet labiau afrikietiškai etniškai nei europietiškai etniškai).
Q4: Jungtinė Karalystė. Mae Muller – „I Wrote The Song“
Užbaigiu viską su pop daina, kuri savo skambesiu mane tiesiog nervina. Nušlifuota, priprodiusuota, pridėliota elektroninių efektų iki begalybės plius vieno. Kaip ir labai nemaža dalis šiuolaikinės pop muzikos. Vokalas skamba negyvai. Ne ta prasme, kad tai iš ką tik mirusio žmogaus kūno išeinantys paskutiniai garsai, bet nėra charakterio. O vat klipe tas charakteris yra per daug dirbtinas. Nenatūralus manieringumas ir per didelis kameros fokusas į tas manieras mane dar labiau nervina nei pati daina. Galima būtų apibendrinti, kad tai GEROKAI pigesnė Izraelio nominuotos Noa Kirel versija. Jei reiktų pasakyti du teigiamus dalykus apie dainą: 1) nepaisant visko, kas su ja blogai, ji vis tik įstringa į galvą; 2) ta flamenko stiliaus gitara antrame plane gal ir prideda čiut čiut charakterio dainai.
Pozitrono blogas — apie nieką ir viską 