„Eurovizija“ jau buvo oficialiai atidaryta, šiandien – pirmojo pusfinalio išvakarės. Taigi, atėjo metas atversti praktiškai visas likusias mano kortas. Šiandien skelbiu paskutinius keturis eilinius įvertinimus, o rytoj paskelbsiu savo pagrindinį favoritą ir susisteminsiu savo visas simpatijas į galutinę dalyvių rikiuotę. Važiuojam!
Vertinimų ir jų paskelbimo sistema
Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.
Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.
- Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
- Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
- Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
- Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);
Kiekviename blog’e aprašau po vieną pasirinktą dainą iš kiekvieno ketvirčio (Q1, Q2, Q3 ir Q4). Ir tokių blog’ų bus 9. Paskutinis, dešimtasis blog’as bus apie mano absoliutų favoritą (1-ąją vietą).
Vertinimas subjektyvus, nesu kompetentingas skelbti objektyvų vertinimą iš muzikologinės perspektyvos. Tiesiog vertinu pagal tai, kokie elementai man muzikoje patinka. Tad skaitytojai yra laisvi nesutikti ir išvadinti mane visokiais epitetais už mano neįprastus pasirinkimus.
Q1: Čekija. Vesna – „My Sister’s Crown“
Šita daina dar ankstyvojoje eurovizinio sezono stadijoje patapo daline kontroversija. Sakau „daline“ dėl to, jog ji daug daugiau buvo diskutuota rytinėje žemyno pusėje negu vakarinėje. Mat tekstas yra savotiškas slaviškų tautų brolybės manifestas, kuris gali būti interpretuojamas ir kaip solidarumas su Ukraina, ir kaip Rusijos pateisinimas. Man klausimų nekyla, kad pirmasis variantas šiuo atveju yra teisingas, o Vesnai dėl to net teko teisintis savo soc. tinkluose.
Be pačios žinutės, dar reiktų atkreipti dėmesį ir į naudojamas kalbas: nuskamba ne tik anglų, bet ir trys slaviškos kalbos: čekų, bulgarų bei ukrainiečių. Kalbos, aišku, parinktos protingai, nes jos reprezentuoja tris atskiras slavų kalbų šeimos šakas: rytų (ukrainiečių), vakarų (čekų) ir pietų (bulgarų). Jau vien to užtenka suprasti, kad tai ne šiaip pop muzika, tai yra intelektuali, apmąstyta pop muzika. Manau, kad tai man labiausiai ir patinka šioje dainoje. Ir pridėkime, kad Vesna slavų mitologijoje yra pavasario deivė – dar vienas geek’iškas akcentėlis į bendrą paveikslą.
Muzika irgi įdomi: ritmas smagus, aranžuotė smagi, produkcija tikrai gera, priedainis gerai išryškėja tarp posmų. Panašiai kaip armėnės Brunette dainoje „Future Lover“, antrame posme yra repo stiliaus sekcija. Man labai patinka bridžas po dviejų posmų ir jame išryškėjantis styginio instrumento (pagal skambesį artimo kanklėms) skambesys. Jei reiktų išskirti vieną minusėlį: priedainis gal dainoje nuskamba kiek per daug kartų ir žiupsnelis monotonijos dainoje dėl to atsiranda. Toks jausmas, kad jei vietoj 3 minučių būtų buvusios 2,5 minutės, tai daina būtų dar geresnė. Bet tai vienintelis mano priekaištas.
Q2: Lietuva. Monika Linkytė – „Stay“
Sąmoningai laikiau intrigą iki paskutinės minutės, nors dauguma mano pasisakymų skaitytojų turbūt jau žino, kad Monika Linkytė buvo viena mano favoričių atrankoje. Šiaip jau vienoje silpniausių stebėtų atrankų, bet Monika padarė labai teisingą sprendimą su aranžuote atrankos finale. Vertinu dainą kaip labai sėkmingą tradicinės pop baladės ir folko elementų sintezę. Nemačiau jokių repeticijų, bet vienas dalykas, ką norėtųsi išgirsti ketvirtadienį, tai kad sutartinės motyvas būtų iš tikrųjų atliekamas kaip sutartinė, nes pripažinkim, unisonu atliekamą motyvą net nesiverčia liežuvis vadinti sutartine. Taigi, dar tikrai yra tobulintinų dalykų dainoje, bet jau dabartinis rezultatas man yra visai malonus ausiai.
Čia dar galėčiau kažką pasakyti apie visus tuos kriminalus dėl Monikos įvaizdžio, bet aš susilaikysiu. Aš ne stilistas, bet šitoj vietoj vieną dalyką pasakysiu: kažkokio stipraus vizualinio akcento tikrai reikia, nes nors tai yra solidi pop baladė, tai nėra ryški baladė šio konkurso kontekste, todėl, norint susikurti šansų patekti į finalą, reikia bandyti naudoti kitus ginklus. Vis tiek už Moniką sirgsiu, ko nedariau prieš aštuonerius metus, kai man visai nepatiko jų duetas su Vaidu Baumila.
Q3: Italija. Marco Mengoni – „Due Vite“
Loreen dėka daug kas užmiršo, kad šiemet „Eurovizijoje“ yra ir kitas didelis sugrįžimas – tai Marco Mengoni, kuri, jei turime gerą atmintį, atsimename iš 2013-ųjų, kai jis atliko „L’essenziale“. Atsiminkime, jog jam tuomet pavyko užimti 7-ąją vietą, nors turint omeny Italijos gerus kasmetinius įvertinimus, gal šita vieta ir nėra tokia aukšta.
„Due vite“ seka „L’essenziale“ pėdomis: tai vėl yra pop baladė, kuriame yra šiokios tokios roko baladei būdingos estetikos. Šįkart akustinė gitara buvo iškeista į pianiną, bet nebuvo atsisakyta mušamųjų linijos, o Marco šįkart gal net labiau išnaudoja savo stiprų, bene rėksmingą tembrą (kuris ir suteikia tą švelnų rokinį atspalvį). Tai yra absoliučiai itališkas produktas. Bet galbūt tai ir yra šios dainos minusas, kad joje neišgirstu jokio įdomaus charakterio. Taip, tai sentimentalu, bet tuo pačiu standartiška, todėl neatneša deramo efekto. Aš net „Due vite“ pavadinčiau šabloniškiausia konkurso balade. Ar ji geresnė nei „L’essenziale“ – nežinau, man jos panašios. Todėl nenuvertinčiau ir antrojo Marco Mengoni bandymo, galbūt vėl nusimato pirmasis dešimtukas galutinėje rikiuotėje.
Q4: Airija. Wild Youth – „We Are One“
Dar antrojoje savo aptarimų dalyje, kai aprašiau šiųmetinį danų bandymą, minėjau, kad yra dvi šalys, kurios yra didelėje krizėje paskutinius n metų: Danija ir Airija. Ir pažadėjau šitą diskusiją pratęsti, kai ateis Airijos eilė. Štai ir atėjo. Ir dabar žiūriu į Airijos eurovizinę istoriją, bandau atsekti, kada buvo paskutinis Airijos pasirodymas, kuris man nuoširdžiai patiko. Ir, žinokit, jau neberandu. Na, sakykim, Ryan Dolan 2013 metais turėjo vidutiniškai gerą dainą „Only Love Survives“, kuri liko paskutinė finale. Legendinį pasirodymą, kurio, tikiuosi, niekas neužmiršo, Airija išspaudė 2008-aisiais metais, kai atsiuntė kalakutą Dustin’ą, kuris su žavingom pritariančiosiom vokalistėm iš Cicino trupės atliko „Irlande Douze Pointe“. Nepaisant to, kad ta daina nepateko į finalą, bet tai tapo kultine „Eurovizijos“ trolinių pasirodymų klasika, ir tai buvo paskutinis bent kažkiek įdomus Airijos bandymas. O paskutinis žavus, įsimintinas, kokybiškas ir netrolinis Airijos bandymas, mano nuomone, buvo Eimear Quinn „The Voice“ ir tai buvo… dar prieš mano paties gimimą, 1996 metais. Tuomet Airija ir paskutinį kartą laimėjo konkursą.
Tai tokioje gilioje duobėje yra Airija ir 2023 metais ambicijų iš tos duobės išlipti ji tikrai nereiškia. Turime vieną nuobodžiausių poproko dainų šiame konkurse. Grupės atlikimas ir scenografinė estetika labai svarstytini aspektai, studijinio įrašo produkcija siaubingai šabloninė, charakterio labai mažoka. Ir viskas, kas išlieka tavyje po šios dainos, tai yra per daug kartų nuskambanti priedainio eilutė „We Are One“. Negi airiai nuoširdžiai galvoja, kad siunčia kokybišką produktą? Aš nesuprantu.
Kas mane labiausiai nervina, tai kad šita jokia poproko daina atrankoje įveikė absoliučiai legendinę grupę „Public Image Ltd“ su panko muzikos pionieriumi John Lydon priešakyje. Kurie, beje, turėjo daug įdomesnę, truputį eksperimentinę baladę. „Public Image Ltd“ būtų buvęs vienas įtakingiausių muzikos kolektyvų, kada nors pasirodžiusių Eurovizijos scenoje. Paskutinė tokia respektabili atlikėja Eurovizijoje turbūt buvo Bonnie Tyler. Nu dar galime prisiminti ne tokį seną Flo Rida pasirodymą su Senhit 2021 m., bet būkim biedni, bet teisingi: Flo Rida dar nėra nei legenda, nei žodis „respektabilus“ labai prie jo klijuojasi.
Manau, kad Airijai reiktų kažkada paimti, nusispjauti ir išsiųsti absoliučiai beleką. Manau, kad sėkmė būtų didesnė nei pastaruosius n metų.
Pozitrono blogas — apie nieką ir viską 