Pratęskime diskusiją apie 2022 m. muziką. Jau aptariau bendrą metų vaizdą ir pristačiau žemesnes savo albumų topo pozicijas (92-21 vietas) šiame bloge. Dabar atėjo metas pristatyti crème de la crème: 20 pačių geriausiųjų, labiausiai kritusių man į ausį darbų. Nepaisant to, kad išreiškiau švelnią kritiką bendram 2022-ųjų muzikos vaizdui, tačiau visų iš šio 20-uko albumų malonu klausyti, muzikantai įdėjo daug širdies ir darbo į šiuos albumus ir tai labai vertinu.
Šįkart jau išsiplėsiu labiau, pridėsiu daugiau kontekstinės informacijos apie albumą, išreikšiu pagrindines mintis ir įspūdžius bei parekomenduosiu po vieną dainą (o gal net kelias dainas), kurios man dėl kažkokių priežasčių labiausiai įstrigo iš viso albumo. Į kiekvieną iš šių albumų pridedu ir Spotify / YouTube nuorodą (jei tik tokia yra), kad nereiktų jums jų atskirai ieškoti. O rekomenduojamų dainų Spotify playlist’ą pridėsiu ir topo gale, jei norėsite greituoju būdu paragauti po žiupsnelį kiekvieno iš šių albumų.
Nieko nelaukdami, pradedame!
20. Magma – Kãrtëhl
Avant-prog / zeuhl / jazz fusion, Prancūzija, 2022 m. spalio 7 d.
Vertinimas: 85/100
Nežinau, ar būčiau sugalvojęs daužtesnį būdą pradėti topą. Tiesa, man „Magma“ yra iki skausmo pažįstama grupė, jie mūsų pasaulį džiugina dar nuo 1970-ųjų, o aš juos atradau jau prieš gerus 10 metų, esu draugavęs su nemenka jų repertuaro dalimi. Bet tūlas klausytojas gali nesuprasti absoliučiai nieko. „Magma“ yra visiškai unikali self-defined grupė: jie pradėjo, išvystė ir vis dar tęsia zeuhl žanrą (kuris yra tiesiog progrokas ateiviams), sukonstravo dirbtinę kobajų kalbą, kurią naudoja tekstų rašymui. Jie poliarizuoja publiką: vieni jų chaotišką, džiazo ir modernistų akademinės muzikos persmelktą eksperimentinį progresyvųjį roką dievina, kiti nekenčia. „Kãrtëhl“ yra visiškai kanoniškas grupės darbas, jauties lyg klausydamas 8-ojo dešimtmečio „Magmos“. Tiesa, mažiausiai dvi dainos yra parašytos apie 1978 metus, o kitos savo natūra niekuo neišsiskiria. Yra momentų, kur man „Magma“ pernaudoja vieną ir tą patį motyvą, kur panaudoja labai nedarnių, ant atonalios muzikos ribų balansuojančių perėjimų tarp tonacijų, bet kai kuriuose momentuose jų prisiimama rizika atsiperka su kaupu. Mano mėgstamiausias gabalas: „Walömëhnd Ëm Warreï“, jis labai gerai atspindi kertinę „Magma“ muzikos idėją, kad tai turėtų asocijuotis su ritualine ateivių muzika. O ir šiaip man patinka džiazo koncentratai su nepakartojamu Christian Vander būgnavimu ir masyviu elektrinės gitaros skambesiu. Bet net jei jums tai per daug ekstremalu, manau, kad „Dëhndë“ turi vieną žemiškiausių ir maloniausių melodijų visame „Magma“ repertuare – verta pabandyti.
19. Editors – EBM
EBM / indietronica, Jungtinė Karalystė, 2022 m. rugsėjo 23 d.
Vertinimas: 85/100
Drastiškas poslinkis per muzikos žanrų spektrą į elektronikos pusę. Ne tik šiame tope, bet ir „Editors“ diskografijoje. Nors jie ir anksčiau nevengdavo elektronikos elementų savo daugiau rokinėje muzikoje, tačiau šįkart net albumo pavadinimas suponuoja, jog mes turime EBM (electronic body music) žanro albumą, kur švelni sintezatorinė elektronika plakasi su triukšminga post-panko ir industrinės muzikos estetika. Tai buvo albumas, kuris man pramušė ledus su „Editors“ – visada vertinau jų potencialą ir manęs neerzino jų nemenkas populiarumas, bet niekada nepavyko man rimčiau užsikabinti už jų muzikos. Mano nuomone, „EBM“ yra labai spalvinga ir dinamiška dainų paletė: nuo tropical pop atmosferos turinčios „Vibe“ iki industrinio roko štrichų dainoje „Picturesque“. Tokioje įvairovėje neišvengiamai yra dainų, kurios man patinka mažiau, bet albumas skamba taip gyvai, kad negalėjau neįtraukti. Taip pat, „Picturesque“ ir ypač „Strange Intimacy“ man yra tarp geriausių metų dainų. Pastarojoje atsiskleidžia visos EBM žanro pusės: nuostabią sintezatorinę melodiją dekoruoja kapotas pianinas, trankus ritmas ir karts nuo karto nugriaudžiantys sunkūs gitaros rifai.
18. Korn – Requiem
Nu metal, JAV, 2022 m. vasario 4 d.
Vertinimas: 86/100
Ir dabar į sunkesnius vandenėlius brendame. „Korn“ strikes again. Aš jau esu ne kartą pareiškęs, kad „Korn“ šiuo metu išgyvena kūrybinį renesansą, jų pastarieji albumai yra nuostabūs. Praeitas albumas „The Nothing“ taip pat turėjo garbę 2019-aisiais būti mano galutiniame dvidešimtuke. Dėl „Requiem“, tiesa, turėjau abejonių: jis manęs iškart taip smarkiai nepagavo kaip „The Nothing“, taip pat „Requiem“ yra labai trumpas albumas: 32 minutės yra nematytas formatas studijiniam albumui (LP) nuo kokių 1975-ųjų. Šiais laikais tiek trunka EP (nepilni) albumai. Bet albumas bręsta kaip geras vynas, dabar man pirmoji albumo pusė verta visų liaupsių: labai nuoseklūs perėjimai tarp dainų, vieninga atmosfera, rifų atspalvis dar panašiai tamsus kaip „The Nothing“ (kuris yra turbūt melancholiškiausias ir niūriausias „Korn“ albumas), bet sunkumo prasme „Requiem“ yra dar aukščiau. Vienintelė priežastis, kodėl vis dar labiau vertinu „The Nothing“ albumą, yra tai, kad antroji „Requiem“ pusė man skamba silpniau. Nors paskutinėje dainoje „Worst Is On Its Way“ grupė prikelia į naują gyvenimą žymųjį vokalo scat’ą, kuri pirmiausia pristatė jų viename didžiausių hitų „Freak On A Leash“. Nepaisant to, klausytojams rekomenduoju dainą „Let The Dark Do The Rest“, kuri, nelaimei, albume įsiterpė tarp dviejų singlų „Forgotten“ ir „Start The Healing“, nors savo ryškumu ir atlikimo kokybe niekuo nenusileidžia tai dainų porai.
17. Charlie Griffiths – Tiktaalika
Progressive metal, Jungtinė Karalystė, 2022 m. birželio 17 d.
Vertinimas: 86/100
Progresyvios muzikos pasaulėlyje jau nusistovėjo tokia dogma, kad pastarąjį dešimtmetį savo techniškumu progmetalio scenoje labiausiai sužiba grupė „Haken“. Grupė demonstruoja dar negirdėtus metalo muzikoje poliritmus ir kompozicinius sprendimus. O pastaraisiais metais be pačių „Haken“ mus bando nustebinti ir atskiri jos nariai: 2019 m. laimę pabandė Richard Henshall (gitaristas nr. 1), o dabar bando Charlie Griffiths (gitaristas nr. 2). Tiesa, dar Ross Jennings (vokalistas) 2021-aisiais mus pradžiugino solo darbu, bet jis labiau gilinosi į konvencines roko muzikos formas. O lyginant gerbiamus gitaristus, mane labiau nustebino būtent Griffiths’as. Nors Henshall’o estetika eklektiškesnė, bet Griffiths’as savo klasiškesniu skambesiu prikaustė labiau. Albumas seka „Haken“ doktriną, gal net kiek per grėsmingai panašus į bendrus grupės darbus, tačiau vietomis išlenda nematytas charakteris, pasireiškiantis polinkiu nuvinguriuoti į agresyvesnius, beveik death metal tonus, ko paprastai „Haken“ muzikoje nestebime. Būtent dėl to man šiame albume labiausiai sužibo priešpaskutinė kompozicija „Crawl Walk Run“ – čia jau ne šiaip pasunkinta progresyvi muzika, čia yra groove metalas „Lamb of God“ stiliumi, su labai agresyviais gitaros rifavimais. Bet jei agresija ne jums: „In Alluvium“ yra optimalus, kompoziciškai nuostabiai išpildytas melodingo progmetalio pavyzdys. P.S. seniems „Haken“ fanams linkiu sėkmingai sulaukti naujo grupės albumo „Fauna“, kuris pasirodys jau kovo 3 d.
16. Elder – Innate Passage
Psychedelic rock / stoner rock, JAV / Vokietija, 2022 m. lapkričio 25 d.
Vertinimas: 86/100
„Elder“ kolektyvą teko pristatinėti pernykščiame tope, tiesa, kiek kitu formatu: tuomet į mano dvidešimtuką iškopė dviejų grupių „Elder“ ir „Kadavar“ kolaboracija, pavadinimu „Eldovar“. Amerikiečių stoner’iai, kurie jau kurį laiką reziduoja Vokietijoje, mane pradžiugina dar kartą. Tai yra dar viena grupė, kuri pražydo pastaruoju metu naujomis spalvomis: matyt, ta bendradarbystė su „Kadavar“ jiems davė postūmį persigrupuoti ir sugrįžti į muzikos pasaulį albumu „Innate Passage“, kuris visai pelnytai skina laurus tarp recenzentų ir fanų. Turbūt neteko girdėti tiek gerų žodžių apie jokį kitą „Elder“ albumą. Ir aš pridursiu, kad „Elder“ muzika paskutinį kartą taip labai mėgavaus nebent tada, kai jie išleido „Lore“, o nuo to laiko praėjo jau 8 metai. Seniau daug daugiau metališkų (ypač iš groove metal kategorijos) atspalvių naudoję „Elder“ dabar nusistovėjo roko vandenyse. Jie vis dar mėgsta ilgas, daugiau instrumentines nei vokalines kompozicijas, bet jų instrumentavimas nėra akla improvizacija, nors gal ir gali sudaryti tokį pirmą įspūdį. Tokio puikaus muzikinio motyvų vystymo tu nesuimprovizuosi, manau, kad grupė daug dirba prie savo ilgų, dviženklį skaičių minučių trunkančių kompozicijų. Nors mano mėgstamiausia kompozicija yra turbūt geriausiai „Elder“ skambesio tradicijas atspindinti „Endless Return“, bet aš turiu įsivaizdavimą, kad kitam žmogui rekomenduoti reiktų albumą uždarančią „The Purpose“ – tai melancholiška, bet neįtikėtino malonumo ir lengvumo (tokio, kokio „Elder“ savo karjeroje dar nėra praktikavę) kompozicija.
15. Jethro Tull – The Zealot Gene
Progressive rock / folk rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. sausio 28 d.
Vertinimas: 86/100
Kaip tik šiandien, kai rašau šią pastraipą, albumui sukanka vieneri. Ir jau už beveik trijų mėnesių turėsime dar vieną „Jethro Tull“ studijinį albumą. O kas apie tai galėjo pagalvoti prieš keletą metų: atrodė, „Jethro Tull“, su savo kalėdiniu albumu 2003-iaisiais ir Martin Barre pasitraukimu 2012-aisiais, ramiai pasitraukė iš egzistencijos. Ir staiga bam, viena svarbiausių progresyviojo roko grupių sugrįžo. Tiesa, kiek naujasis „Jethro Tull“ albumas skamba kitaip nei pastarieji lyderio Ian Anderson solo darbai, klausimas pakankamai atviras. Tačiau albumas kokybiškas ir beveik toks, kokio ir tikėtumeisi – kompaktiškas, nepernelyg ambicingas progrokas su kaip visada stipria folkloro įtaka tiek kūryboje, tiek aranžuotėse. Dainos įvairios, pasirinkimai favoritams platus: imk nors ir į „Aqualung“ laikus nunešančią „Mine Is The Mountain“, ar sunkaus roko, Led Zep’ų „Kashmir“ atmosferą paskui save velkančią „Barren Beth, Wild Desert John“, kurį dar kartą įprasmina legendinį teiginį „flute is a heavy(,) metal instrument.“ Aš visgi renkuosi albumą atidarančią „Mrs Tibbets“ – turbūt labiausiai progroku dvelkiantį kūrinį albume su daug smagaus sintezatoriaus.
14. Voivod – Synchro Anarchy
Progressive metal / thrash metal, Kanada, 2022 m. vasario 11 d.
Vertinimas: 86/100
„Voivod“ yra viena unikaliausių sunkiosios muzikos grupių šioje planetoje. Jų thrash’as skamba taip distopiškai, kartais suabejoji, ar jie tikrai naudojasi ta pačia tonų palete kaip ir visi kiti Žemės muzikantai. Ir nuo to, kad tai taptų pogrindiniu avangardu, apsaugo neįtikėtinas gebėjimas parašyti nuostabius metalo muzikos rifus. Tą jau gali suprasti iš pirmosios „Synchro Anarchy“ dainos „Paranormalium“. „Synchro Anarchy“ man yra tarsi tirštesnis ir tamsesnis ankstesnio albumo „The Wake“ brolis. „The Wake“ buvo nuostabus albumas, iš daugybės klausytojų susišlavęs daugybę pagyrų, tai „Synchro Anarchy“ albumui teko įveikti aukštą kartelę. Ir aš manau, kad jis tą kartelę tikrai pasiekė – neiššoko aukščiau jos, tačiau neturėtų nieko nuvilti. Nors iš esmės visos dainos albume yra labai solidžios, tačiau man vis kyla noras grįžti prie opuso „Planet Eaters“ – sutirštintomis spalvomis (o galbūt ir ne) vaizduojamas žmonijos poveikis planetai, labai gerai sudera su muzikos skambesiu. Maksimalus pasitenkinimas ties momentu, kur Snake dainuoja mantrą „building more buildings to build…“ – užsisuka tokia spiralė su į transą varančia ritmine sekcija; kaip ir muzikai, taip ir žmonijai nėra stabdžių!
13. Arena – The Theory of Molecular Inheritance
Neo-progressive rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. spalio 21 d.
Vertinimas: 86/100
Albumas su labiausiai quirky pavadinimu 2022-aisiais. Labai tipiška progroko muzikantams: pasiimti tam tikrus konceptus iš tiksliųjų ar gamtos mokslų ir juos, nebūtinai moksliškai tiksliai, apžaisti lyrika ir pagaminti bene mokslinės fantastikos konceptualų produktą. „Arena“ man yra nepažįstama, tačiau pakankamai pasižymėjusi savo žanro grupė, ir aš šį albumą išgirdau jau labai vėlyvoj metų stadijoje – kai ankstyviausi progroko apžvalgininkai pradėjo skelbti savo metų favoritus. Albumas nupirko daugelio žanro klausytojų širdis. Ir mane taip pat labai pradžiugino. Nors yra momentų, kur tas neoprogresyvistams būdingas melodiškas saldumas mane truputį erzina, bet bendrai albumas skamba labai ryškiai, kartais net visai hardrokiškai, kur gitara ir sintezas kartu lupa iš širdies. Aš galvoju, kad jei šitam albumui būčiau skyręs daugiau perklausų, jis dar pakiltų aukščiau mano albumų tope, nes jo estetika man tikrai labai imponuoja. Nuostabių dainų albume pilna. Mano mėgstamiausia yra priešpaskutinė daina „Part of You“, kuri pasiūlo platų skambesio spektrą nuo simfoninės įžangos iki labai elektriškos, beveik ant progmetalio balansuojančios pagrindinės dainos dalies. Mane labai intriguoja „Twenty-One Grams“, jos paslaptinga atmosfera su labai simpatiška boso linija mano žargone jau turi pavadinimą „trečios dainos albume efektu“ – čia kai trečia daina yra tyčia kiek paslaptingiau skambanti nei pirmieji du hitai tam, kad albumas įgautų naujų spalvų. „Twenty-One Grams“ užsirašau prie ryškiausių „trečios dainos albume efekto“ pavyzdžių šalia „Fates Warning“ – „The Strand“. Ją ir rekomenduosiu klausytojui, kadangi tai viena iš nedaugelio dainų, prieinamų pagrindinėse muzikos klausymo platformose.
12. Galahad – The Last Great Adventurer
Neo-progressive rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. spalio 24 d.
Vertinimas: 87/100
Dar vienas britiško neoprogresyvo perliukas, išleistas panašiu metu kaip ir „Arena“ albumas. Tačiau „Galahad“ albumas prieinamas „Spotify“ ir jo pasiklausiau gerokai anksčiau. Vėlgi, „Galahad“ karjera man pažįstama tik labai per miglą, tik paskutiniu metu buvau didelis gitaristo Lee Abraham solo darbų sekėjas. Tačiau jų naujasis albumas „The Last Great Adventurer“ mane nupirko iš pat pirmos perklausos ir net iš pat pirmos dainos. Kai išgirsti skambų, greitą, dinamišką numerį „Alive“, iškart supranti, koks gėris laukia šiame albume. Man albumas labai patinka savo trukme: penkios dainos, kurių bendra trukmė yra šiek tiek virš 40 minučių. Man tai idealus formatas, ypač progroko albumui, kurie savyje turi tiek daug svorio, kad ilgesnė albumo trukmė gali būti varginanti ir nepatraukli. Ir labai gražus albumo skambesių spektras: tarp dinamiškos „Alive“, sunkesnės „Blood, Skin and Bone“, atmosferiškesnės „Omega Lights“, epiškos „Enclosure 1764“ ir visą gėrį albume apjungiančios titulinės dainos. Albume labai nuostabus elektroninių efektų skambesys. Vienintelis dalykas, šį albumą paliekantis žemiau 90 balų kartelės, yra vietomis kiek naivokos melodijos, kurios keistai susiklauso pompastiškų progroko aranžuočių fone.
11. Pattern-Seeking Animals – Only Passing Through
Progressive rock, JAV, 2022 m. balandžio 1 d.
Vertinimas: 87/100
„Pattern-Seeking Animals“ yra ganėtinai nauja progroko supergrupė, kurią subūrė „Spock’s Beard“ muzikantai 2018 metais. „Only Passing Through“ yra trečiasis jų albumas, bet pirmasis, kurį aš išgirdau. Man labai patiko, 87 balų įvertinimas yra gera to išraiška. Vėlgi, progrokas pats iš savęs nebūtų toks įdomus, jei į jį nesukristų įdomių įtakų iš kitų stilių. Šiuo atveju turime nemažai folkroko, hardroko, simfoninio roko ir kitų elementų. Albumas aranžuotas tiksliai, pedantiškai, nors vietomis galbūt pritrūksta dinamikos – tarp daugybės skirtingų sekcijų, kurios sutelpa į vieną kompoziciją, trūksta ramesnių „skyriklių“, kurie tas sekcijas apgaubtų ir išryškintų, o galbūt sukurtų muzikinį tiltą tarp dviejų sekcijų, kad ilgesnės kompozicijos skambėtų labiau susietos. Nepaisant šio minusėlio, melodijos ir aranžuotės daugelyje vietų yra nuostabios. O „Said The Stranger“ yra tarp trijų geriausių metų dainų. Taškas. Atmosferiška, bet ir dinamiška, melodiška, bet ir ritmiška – atrodytų, grupė atrado absoliutų aukso viduriuką su šia kompozicija. Ypač vidurinėje sekcijoje, kur ganėtinai paprastas ritmas suteikia erdvę puikiai vokalo melodijai ir sintezatoriaus žaidimams pirmajame plane. Beje, ties 4:30 yra tobulos moduliacijos pavyzdys – visi pop muzikos kompozitoriai tegul mokosi. Nepaisant to, kad šita moduliacija yra žemyn, o ne aukštyn.
10. Sadist – Firescorched
Technical death metal, Italija, 2022 m. gegužės 21 d.
Vertinimas: 87/100
Italija, romantika, šiluma… ar ne? Ne! Aš siūlau jums tokį itališką produktą, kokio turbūt gyvenime nebūtumėte susapnavę. Taigi, laikas atsigauti po kelių progroko albumų iš eilės ir paklausyti turbūt kiečiausio 2022-ųjų ekstremalaus metalo albumo. „Sadist“ yra man labai gerai pažįstama techninio mirtmetalio grupė. Jei jums pažįstamos grupės „Atheist“ ir „Cynic“ – tai „Sadist“ yra šių dviejų grupių lydinys, kurį nuolat seka helovyniškas 10-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio sintezas. Jei nepažįstate minėtųjų dviejų grupių, tai dar įdomiau, nes aš jums pasakysiu, kad jose sutelpa džiazas, ekstremalus metalas ir neįtikėtinas virtuoziškumas. Jei jūsų neintriguoja toks aprašymas, tai jūsų požiūris į muziką man yra nesuprantamas. „Firescorched“ galimai yra geriausias „Sadist“ darbas – tokio intensyvaus ir techniško metalo jie dar turbūt negrojo. Nors mano mėgstamiausias kūrinys albume yra „Fleshbound“, tačiau klausytojams pasiūlysiu „Firescorched“, nes ji prasideda tuo charakteringu Sadist’ams helovynišku sintezu, o po to šauna vienas sudėtingiausių man girdėtų rifų. Iki šiol negaliu pasakyti jo metrinės struktūros (muzikinio išsilavinimo trūkumas), turbūt pagrindinę frazę sudaro greitas 14/8 motyvas, kuris galimai skaidosi smulkiau. Nesveikai įdomu ir malonu ausims!
9. The Cult – Under The Midnight Sun
Hard rock / gothic rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. spalio 7 d.
Vertinimas: 87/100
Atsimenate gan žymų 9-ojo dešimtmečio hitą „She Sells Sanctuary“? Tai čia tie patys „The Cult“! Aš apie juos žinojau būtent tiek, kiek parašyta pirmajame šios pastraipos sakinyje ir staiga išgirdau naujojo albumo singlą „Give Me Mercy“, kuris man nuklojo kelią į vieną įdomiausių metų albumų. Man atmosferos prasme šitas albumas galbūt būtų tarp trijų geriausių metų albumų. Man tiesiog patinka gotiški atspalviai muzikoje. Niekada nepraktikuočiau grynos gotų muzikos, bet tos muzikos elementai visame kitame – nuostabu. Kaip gero prieskonio nesiberia nieks tiesiai į burną – dedi ant patiekalo ir tada valgai. Albumas neilgas (vos 35 min), lengvai suvirškinamas, tačiau čia turi trūkumą, jog kompozicijų kokybė labai nevienoda – albumas prasideda klasiškai skambačiomis, bet sprangiai klausomis dainomis ir su laiku jis vis įdomėja, pradeda siūlyti vis labiau netikėtų kompozicijų, kol baigiasi puikia simfoninio softroko balade „Under The Midnight Sun“, kuri asocijuojasi su Chris Isaak „Wicked Game“. Nepaisant nuostabaus „Outer Heaven“ priedainio ir kompozicinio genialumo dainoje „Knife Through Butterfly Heart“, visgi lieku labiausiai ištikimas albumo hitui „Give Me Mercy“ – tokia paveiki, iki skausmo įsirėžianti melodija, kuriai neįmanoma atsispirti. Kas svarbiausia, skamba visiškai šviežiai, be dirbtinės 80-ųjų nostalgijos aureolės virš šios muzikos.
8. Esthesis – Watching Worlds Collide
Progressive rock / atmospheric rock, Prancūzija, 2022 m. rugpjūčio 19 d.
Vertinimas: 87/100
Prancūzų multiinstrumentalisto Aurélien Goude projektas „Esthesis“ man pažįstamas nuo pat jo gimimo. Nepaisant to, kad debiutas „The Awakening“, išleistas prieš dvejus metus, taip stipriai nepatraukė mano dėmesio, tačiau grupės skambesys pakankamai unikalus, kad aš neatsispyriau pagundai išgirsti antrąjį albumą „Watching Worlds Collide“. Ir laimei, kad neatsispyriau. Atrodo, grupė perfiltravo visą „The Awakening“ patirtį ir jos geruosius elementus šauniai konsolidavo naujoje kūryboje naujame albume. „Watching Worlds Collide“ yra beveik easy listening albumas – užsidedi jį ir mėgaujies visa muzikos erdve. Ir papildomos gyvybės įpučia atskiri džiazo, alternatyvaus roko, klasikinio pinkfloyd’iško roko elementai dainose. Malonus ir vientisas. Ir net jei skrupulingesniam klausytojui albumo turinys pasirodė kiek nuobodokas, jo pabaiga „Through My Lens“ turėtų daug kam įvaryti ekstazę – vien dėl nuostabaus klavišinių garso, vokalo melodijos ir kvapą gniaužiančių gitaros soluočių.
7. Big Big Train – Welcome To The Planet
Progressive rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. sausio 28 d.
Vertinimas: 88/100
Dar vienas albumas, kuriam jau sukako vieneri! Viena mano mėgstamiausių šiuolaikinių progresyviojo roko grupių sugrįžo į formą. To jau laukiau nuo „The Second Brightest Star“ (2017 m.), po jo sekę du studijiniai darbai man pasirodė truputį vidutiniški. Labai apmaudu, kad prieš albumo išleidimą žuvo grupės lyderis David Longdon. Nors „Big Big Train“ veiklą tęsia su nauju vokalistu, tačiau grupės kūrybinė ateitis tikrai neaiški. Bet kokiu atveju, „Welcome To The Planet“ yra Longdon’o gulbės giesmė, tokia, kokios šis muzikantas visiškai nusipelnė. Net jei ir albumas nėra „English Electric“ ar „Folklore“ lygio, jis vis tiek yra labai stiprus. Ir nuotaikingas, jau albumą startuojanti „Made From Sunshine“ užkrečia klausytoją pozityvu. Kaip ir įprastai, į labai klasišką prog’o skambesį „Big Big Train“ muzikoje įsipaišo daug folko elementų, šen bei ten po žiupsnelį bliuzo ir džiazo. Man visą kolektyvo muzikos gėrį labai gerai įprasmina daina iš naujojo albumo „Lanterna“. Visgi pats mėgstamiausias kūrinys yra instrumentinis gabaliukas „Bats In The Belfry“, kuris net mane nustebino: tokių elektroniškų ir ritmiškų „Big Big Train“ man turbūt dar neteko girdėti. Kompozicijos pabaiga yra tiesiog nuostabi poliritmų ekspozicija.
6. Crippled Black Phoenix – Banefyre
Progressive rock / post rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. rugsėjo 9 d.
Vertinimas: 88/100
Štai čia yra albumas, kuris savo konceptualumu ir atmosfera pranoksta visus 2022 metų albumus. „Crippled Black Phoenix“ pastaraisiais darbais mane tikrai džiugina. Jų ankstesnį darbą „Ellengaest“ prieš dvejus metus aš įvertinau net 90 balų, nes tai yra gotiško, tamsaus roko briliantas, kuris taip pat mane pavergė muzikos atmosfera. „Banefyre“ yra truputį kitoks darbas: ilgesnis (trunka daugiau nei pusantros valandos), konceptualesnis, įvairiapusiškesnis, įgaunantis daugiau skaidrių atspalvių nei „Ellengaest“, kurio nerekomenduočiau klausyti tiems, kurie nemėgsta depresyvių tonų muzikoje. „Banefyre“ turi net tokių perliukų kaip „The Reckoning“, kurį aš pavadinau kaip folkpanko užstalės dainuška – čia CBP išvysta maksimalų jiems galimą pakilumą. Albumą puošia labai įmantriai skambančios muzikinės detalės: daug „spoken word“ intarpų, ambient’o garsų, netgi avangardinių intarpų kaip ta 40 sekundžių albumo įžanga, kuris skamba kaip ateivių ritualinė muzika (net labiau negu „Magma“ muzika). „Banefyre“ aš nedrįstu vertinti geriau nei „Ellengaest“ tik dėl to, kad antroji „Banefyre“ pusė net mane slegia, yra labai melancholiška, praranda nuostabias proporcijas, kurios buvo suformuotos pirmoje albumo pusėje. Bet bendrai paėmus, kadangi „Banefyre“ yra ilgas albumas, jis man turbūt padovanojo daugiausiai dainų, kurias drįsčiau įtraukti į mėgstamiausių metų dainų sąrašus. Mano mėgstamiausias numeris turbūt yra „Blackout77“, kurį rekomenduosiu ir skaitytojams. Tai yra labai gerai išjaustas postroko kūrinys su nuostabiom klavišų aranžuotėm ir ritminėm linijom. Jo evoliucija, kaip jis nuo įžangos užauga iki pagrindinės dalies, yra ekstatiška.
5. Pure Reason Revolution – Above Cirrus
Progressive rock / alternative rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. gegužės 6 d.
Vertinimas: 89/100
Britiška muzika šiemet, žiūriu, ypač dominuoja mano albumų grietinėlėje. „Pure Reason Revolution“ man yra neseniai pažįstama grupė, bet jau spėjo pasižymėti mano albumų sąrašuose. Tai moderni progroko grupė, kuri išleido tris albumus 1-ojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje ir ilgam užtilo, o po to grįžo su puikiu ketvirtuoju albumu „Eupnea“ (2020 m.), kuris ir buvo mano įžanga į šią grupę. Panašiai kaip CBP atveju, „Eupnea“ gavo net 91 balą mano užpernykščiame sąraše ir užėmė 7 vietą albumų tope. „Above Cirrus“ gauna dviem balais mažiau. Kažkaip „Eupnea“ turėjo vientisesnę atmosferą, tačiau „Above Cirrus“ vietomis stebina savo instrumentinėmis vizijomis labiau negu „Eupnea“. Jų skambesys įdomus: progresyviojo roko dedamoji galbūt ryškiausia, tačiau labai daug alternatyviam rokui būdingo gitarų aštrumo, o elektronikos skambesys toks edgy, kad vietomis primena industrinę muziką. „Above Cirrus“ savyje turi ir netikėto groove’o, daugiau bliuzo gitaros soluotėse, daugiau džiaziško vingrumo ritmo sekcijoje nei turėjo „Eupnea“. Mano mėgstamiausias kūrinys albume yra „Scream Sideways“, kuris prasideda lėtai, atmosferiškai, su puikiu vokalo pritarimu, tačiau palengva lengvas altrokiškas gitaros motyvas virsta aštriu pagrindiniu motyvu, kuris mus nuneša į didelę kelionę per džiazinius būgnavimus ir industrinio roko garsavaizdžius, kurie vietomis įgauna net metališkas formas. 10 minučių trukmės amerikietiškas kalnelis, ne kitaip.
4. Ghost – Impera
Arena rock / hard rock, Švedija, 2022 m. kovo 11 d.
Vertinimas: 89/100
„Ghost“ yra viena žinomiausių pastarojo meto tikro roko grupių (o ne išsigimusio popso su gitaromis, kurį groja ten visokie „Imagine Dragons“, „Twenty One Pilots“ ir kitos ale roko žvaigždutės). „Ghost“ pradėjo nuo beveik tamsaus doom metalo, bet laipsniškai, perėję sunkaus metalo ir roko paletę, atėjo iki penktojo albumo „Impera“, kurį pavadinti sunkiu vietomis net nesiverčia liežuvis – tai tiesiog skambaus, areninio roko darbas. Ir manau, kad ta grupės evoliucija buvo labai sėkminga, „Impera“ aš laikau sėkmingiausiu „Ghost“ darbu. Grupės nariai (čia turbūt daugiausiai laurų turėčiau pilti ant Tobias Forge galvos) sugeba parašyti nuostabias harmonijas, kurios, nereplikuodamos 80-ųjų areninio roko, pastato solidžią bazę kiekvienai dainai. O ir išpildymas aranžuotėmis labai nepėsčias. Galbūt šen bei ten norėtųsi truputį daugiau sumanumo su instrumentuote, vietomis dainos rizikuoja tapti klasikinio roko klišėmis, tačiau visais atvejais to daugiau ar mažiau išvengia. Mano favoritu albume palaipsniui patapo albumo finalas „Respite On The Spitalfields“ – nuostabus, lengvo skambesio klasikinio roko opusas su simfoniniais elementais. Bet jei norite paragauti tik mažą albumo kąsnelį, aš verčiau jums rekomenduosiu „Spillways“ – ši daina yra toli gražu nuo mano mėgstamiausios, tačiau sukuria gerą pirminį paveikslą, kas yra „Ghost“ 2022-aisiais: tai skambus, bet ne nuvalkiotas rokas su puikiom vokalo linijom.
3. Motorpsycho – Ancient Astronauts
Psychedelic rock / progressive rock, Norvegija, 2022 m. rugpjūčio 19 d.
Vertinimas: 89/100
Pradėkime prizininkus! Kuo arčiau viršūnės, tuo daugiau skandinaviško turinio – jau man pažįstama tendencija. Matyt, mano šiaurietiškam mentalitetui kitų šiauriečių muzikinės vizijos yra labai artimos. „Motorpsycho“ ne išimtis – nors šie norvegai mano grojaraštyje randasi ne daugiau nei porą metų, tačiau per tą laiką jie jau išleido du magiškus albumus: „Kingdom of Oblivion“ (2021 m., 87 balai, 14 vieta metų tope) ir dabar išleido dar labiau mane sužavėjusį darbą „Ancient Astronauts“. Jų atmosferinė magija, sugebėjimas groti sunkius rifus tokiu būdu, kad tai vis tiek tampa ramaus, pasteliško muzikinio peizažo dalimi, mane stipriai veikia. Tiesa, jie moka kartais nueiti į visišką chaosą, tačiau jų chaosas netrenkia per ausis, o kaip tik įsuka tave į spiralę, sujaukia mintis, palieka tave maloniai sumišusį. „Ancient Astronauts“ sudaro vos keturios kompozicijos, kurių bendra trukmė siekia 43 minutes: tai sunkesnė „The Ladder“, kaip filmo takelio iškarpa skambanti „The Flower of Awareness“, dichotomiška ir įvairiaspalvė „Mona Lisa / Azrael“ bei erdvi, psichodeliška, daugiau nei 20 minučių trunkanti „Chariot of the Sun“. „Mona Lisa / Azrael“ man – metų kūrinys Nr. 1. Praktiškai be konkurencijos. Visa kūrinio atmosfera yra nuostabi, o komponavimas meistriškas: iš ramios, lengvos ir melodingos „Mona Lisa“ dalies bei agresyvios ir chaotiškos „Azrael“ dalies jie nulipdo dvilypę kompoziciją, kuri nuostabiai susijungia į vienį maždaug dešimtoje kūrinio minutėje. Man tai primena nuostabiausius 8-ojo dešimtmečio progresyviojo roko darbus, tokius kaip „King Crimson“ – „Starless“.
2. Porcupine Tree – Closure / Continuation
Progressive rock, Jungtinė Karalystė, 2022 m. birželio 24 d.
Vertinimas: 90/100
Metų progroko sugrįžimas „Porcupine Tree“ man yra visiškai nuskilęs. Po daugiau nei dešimtmetį trukusio Steven Wilson susikoncentravimo į solo karjerą, grupė vis tik nusprendė surinkti visas per dešimtmetį sukauptas muzikines idėjas ir išleisti albumą po 13 metų pertraukos (savotiškai panaši situacija į „Tool“). Nors nuomonės apie „Closure / Continuation“ pakankamai poliarizuotos, tačiau aš iš „Porcupine Tree“ gavau tai, ko ir norėjau. Taip, galbūt galima justi švelnų kompozicijų pritempinėjimą prie senojo grupės stiliaus ir naujovių vengimą, tačiau kadangi senieji „Porcupine Tree“ skambėjo gerai, tai ir šis albumas skamba puikiai. Ir net tokias pretenzijas atsveria kompozicija „Walk The Plank“, kuri yra netikėtai elektroniškas, Barbierio sintezatorių dominuojamas numeris – toks sprendimas PT diskografijoje kažin ar yra buvęs. O tarp likusių kompozicijų galima rasti puikų balansą tarp aštrių, daug gitaros arba boso talpinančių motyvų (kaip „Harridan“, „Rats Return“) ir atmosferiškesnių bei melodingesnių gabalų („Of The New Day“, „Dignity“). Galbūt man šio albumo lengvesni motyvai truputį per daug užliūliuoja (tai visada buvo mano pagrindinė problema su „Porcupine Tree“), bet avantiūriškesnės kompozicijas susiklauso fantastiškai. „Harridan“ ilgą laiką buvo mano favoritas albume, tačiau jį dabar išstūmė „Chimera’s Wreck“ – ilgiausia, sumaniausiai išvystyta, daugiausiai įvairovės savyje talpinanti kompozicija. Visgi aš klausytojams rekomenduosiu net ne šią dainą, o kūrinį, kuris neįtrauktas į pagrindinę albumo sudėtį, o įtrauktas kaip bonus daina: „Love In The Past Tense“. Tai man yra didžioji laimė, kad „Porcupine Tree“ parašė lengvo skambesio dainą, kuri mane taip stipriai užburia. Nuostabios gitaros ir boso partijos dainoje, atliekamos žaismingu, bene „Gentle Giant“ stiliumi, o melodijos fronte girdžiu labai didelę „Supertramp“ bei „Riverside“ įtaką.
1. Slipknot – The End, So Far
Nu metal / alternative metal / alternative rock, JAV, 2022 m. rugsėjo 30 d.
Vertinimas: 91/100
Štai ir mano favoritas. Tiesa, aš labai ilgai jį lyginau su „Closure / Continuation“ ir ilgą laiką jis buvo mano antrojoje pozicijoje, bet palaipsniui „Porcupine Tree“ buvo išstumti šio albumo į antrąją vietą. Skaitytojai turbūt dar netiki, kad „Slipknot“ albumas užima pirmąją vietą mano tope, ypač žinant, kad aš ne visada šios grupės kūrybai esu gailestingas. Štai „We Are Not Your Kind“, nors turėjo nemažai puikių dainų, nesulaukė didelės meilės iš manęs. Bet „The End, So Far“ yra didelė inovacija „Slipknot“ diskografijoje – juk turbūt pirmą kartą prie „Slipknot“ albumo matote žanro etiketę „alternative rock“. Taip, čia grupė veliasi į tokias avantiūras, kad snobiškesni fanai iškart nurašo šį albumą dėl to, jog jame yra nedidelė proporcija dainų, kurias lengviau priskirti lengvoms roko baladėms nei visa taškančiam nu metalui. Ir man tas platus skambesio spektras labai patinka šiame albume, „Slipknot“ demonstruoja, kad sugeba parašyti nuostabias roko balades: myliu ir „Led Zeppelin“ atmosferą paskui save velkančią „Adderall“, ir nuostabią simfoninio roko bombą „Finale“. Ir tas pats albumas, kuris turi šias dainas albume, taip pat turi ir „Hive Mind“ – vieną trenkčiausių jų diskografijoje metalo dainų. Ir visa tai puikiai sutelpa po nuostabiu kupolu – dar iki galo nesuprantu, kokiais muzikos elementais grupė sugebėjo albumo dainas apvienyti taip, kad jis skamba neįtikėtinai darniai. Todėl man „The End, So Far“ yra didžiausias grupės karjeros pasiekimas. Iki dar aukštesnio balo galbūt pritrūko dainų lygiasvoriškumo – kai kurie numeriai užsimiršta labiau nei kiti. Bet visuma tikrai verta pirmos mano topo vietos. Klausytojui rekomenduoju jau minėtą „Finale“ – tai yra tokia „Slipknot“ daina, kokios jums dar neteko klausytis.
Ir rekomenduojamų dainų grojaraštis (tik neįtraukta „Arena“ – „Twenty-One Grams“, kadangi jos nėra Spotify):
O kokie jūsų metų favoritai? Kviečiu pasidalinti ir padiskutuoti.
Pozitrono blogas — apie nieką ir viską 