Skubu pratęsti savo 2023 m. „Eurovizijos“ dalyvių vertinimus. Prieš porą savaičių paskelbiau antrąjį blog’ą šioje serijoje, o dabar – taip laukta trečioji dalis iš dešimties! Vėl apžvelgsiu keturias dainas, kurios man sukelia įvairius įspūdžius (daugiau ar mažiau prastėjimo tvarka).
Vertinimų ir jų paskelbimo sistema
Trumpai primenu apie savo vertinimo sistemą, kurią išsamiau pristačiau pirmajame blog’e.
Visas savo dainas suskirsčiau į keturis ketvirčius pagal simpatijas joms.
- Q1: pačios mėgstamiausios dainos (1-10 vietos);
- Q2: silpnesnės, bet geros dainos (11-19 vietos);
- Q3: vidutiniškos, silpnesnės už vidurkį dainos (20-28 vietos);
- Q4: nemėgstamiausios konkurso dainos (29-37 vietos);
Kiekviename blog’e aprašau po vieną pasirinktą dainą iš kiekvieno ketvirčio (Q1, Q2, Q3 ir Q4). Ir tokių blog’ų bus 9. Paskutinis, dešimtasis blog’as bus apie mano absoliutų favoritą (1-ąją vietą).
Vertinimas subjektyvus, nesu kompetentingas skelbti objektyvų vertinimą iš muzikologinės perspektyvos. Tiesiog vertinu pagal tai, kokie elementai man muzikoje patinka. Tad skaitytojai yra laisvi nesutikti ir išvadinti mane visokiais epitetais už mano neįprastus pasirinkimus.
Q1: Vokietija. Lord of the Lost – „Blood & Glitter“
Ar skaitytojai nustebę, kad aš sunkaus skambesio dainą skelbiu aukštai savo tope? Turbūt ne, nors galėtų būti, nes tikrai yra atvejų, kuomet metališkai skambančias dainas „Eurovizijoje“ aš vertinu kiek skeptiškai. Tačiau „Lord of the Lost“ pasiūlo tikrai skambią ir kokybišką dainą sunkaus metalo stiliumi. Ir dar bonusui pasiūlo momentus nešvaraus vokalo (growl’o), kas konservatyvius pop muzikos klausytojai galimai pakelia į orą iš išgąsčio. Aš esu matęs „Lord of the Lost“ gyvai (jie apšildė „Iron Maiden“ pernai Žalgirio arenoje), tai tikrai žinau, kad jie dar ir ne tiek gali, bet „Blood & Glitter“ vis tiek yra sėkmingas numeris – žemi vokalai, disonansas harmonijoje (ypač priedainyje), beveik industriniu stiliumi skambantys sintezatoriai (turbūt „Rammstein“ mokyklą praėjusi grupė) – visa tai labai dera, o dar prie to prijunkime beveik makabrišką, beveik klišinę metalo muzikai lyrinę vaizduotę, ir turim labai geras 3 minutes kokybiškos muzikos. Ir, svarbiausia, užkabinančios. Jei klausytojas nepašoks į orą iš išgąsčio, tai tuomet užsikabins tikrai!
Q2: Izraelis. Noa Kirel – „Unicorn“
Nežinau, kas yra kontroversiškiau: ar kad aš po Vokietijos iškart aptarinėju Izraelį, ar kad nemažos dalies eurofanų favoritė Noa Kirel ir mano tope atsiduria gana aukštai. Pirmiausia paminėsiu, kad Noa Kirel savo sceninę patirtį gerai pademonstruoja dainos muzikiniame klipe – tiesiog matosi, kad Noa moka ištransliuoti viską kūno ir akių kalba, kitaip negu praeitame blog’e aptarinėtas Danijos atstovas Reiley. Antras dalykas, kuris man yra daug svarbesnis: tai nėra konvencinė pop daina. Ji man apeliuoja ne savo harmonija ar ritmika – šie abu elementai dainoje seka mainstream’inės pop muzikos madas. Bet dainos struktūra ir išpildymas gana nekonvencinis. Tai nėra posmas-priedainis formulė, daina net kelis kartus nusuka į įdomias lankas, o jei kažkurios strofos ir atsikartoja, tai kažkas vis tiek yra pakeista – dažniausiai žaidžiama su ritmikos pastiprinimu arba akcentavimu. O ir vokaliai skamba labai gerai. Iš tikrų pop dainų „Unicorn“ šiemet – tarp stipriausių.
Q3: Norvegija. Alessandra – „Queen of Kings“
O dabar priešinga situacija Izraeliui – kita publikos favoritė Alessandra mane kiek erzina. Ji iš tikrųjų yra Q3 ketvirčio apačioje mano tope. Galbūt ji išspinduliuoja kažkokią mitologiją, pažadina kažkokį genetikoje užkoduotą protėvių instinktą, galbūt kažkam suveikia kaip gera motyvacinė kalba (moterims, I guess). Bet man tas neveikia. Pasirodyme yra charizmos, bet ta charizma laimima vokalo sąskaita – man Alessandros balsas gyvai skamba nepatenkinamai. Bet dar didesnį erzelį kelia dainos harmonija – pasirinkta bene labiausiai nuvalkiota melodija priedainiui, kuri yra universali visiems muzikantams, eksperimentuojantiems su skandinaviškais folkuzikos motyvais. Pusė sunkiosios muzikos grupės „Sabaton“ dainų skamba lygiai taip pat kaip „Queen of Kings“ priedainis. O posmuose harmonijos išvis nėra – eilinių elektroninių garsų serija, kuri manęs niekaip neįkvepia. Žodžiu, turbūt suprantu, iš kur atsiranda hype’as, bet pats prie jo niekaip negaliu prisijungti.
Q4: Graikija. Victor Vernicos – „What They Say“
Mano paskutiniame ketvirtyje yra ši Graikijos deleguota daina, kuri man yra tiesiog jokia. Tikrų tikriausia vidutinybės štampas šioje „Eurovizijoje“. Vokaliai Victor’as manęs nesujaudina, jis dainuoja labai plokščiu balsu, kartais, atrodo, net truputį „kvapo“ pristinga. Šios dainos teksto frazuotė net nėra labai intensyvi, kad to „kvapo“ pristigtų. Pati daina siaubingai stokoja ryškesnio priedainio – ji tokia pat plokščia kaip ir Victor’o balsas. Vienintelis šiek tiek mane žavintis dalykas tai yra kapotas akustinės gitaros motyvas, kuris vėliau transformuojasi į kažkokį elektrinį (gal net atliekamą smuiku, sprendžiant iš truputį iškreipto instrumento tembro). Tai čia yra vienintelis pliusas aranžuotėje, kuris šiek tiek gelbėja šitą dainą, kad ji visiškai nenuskęstų. Bet to įveikti pusfinalio barjerui, mano galva, neužteks.
Pozitrono blogas — apie nieką ir viską 